Mes Tiesiog Tinkame Vienas Kitam (Baigta)

II. Dvidešimt Penktoji Dalis

<Torė>

Mudviem su Istonu važiuojant iš butiko man netikėtai paskambino mama. Ji kalbėjo dar labiau susinervinusiu balsu, nei ryte, nors praėjo vos kelios valandos. Dar nebuvo nė pirmos po pietų.

- Nesuprantu, kodėl taip jaudiniesi, ar gali kalbėti ramiau? – paklausiau mamos ir kitam ragelio gale išgirdau atodūsį.

- Mano vėstuvės poryt, Tore, - šaukė mama, - kaip galiu būt rami?

Jos šauksmą išgirdo net Istonas ir prunkštelėjes pavartė akis.

- Tau tai ne pirmas kartas, - tariau ir Istono veide atsirado pašaipi šypsena. Jam patiko šie mano žodžiai.

- Tore... Tu dar...

- Mam, - sudėjavau, - ar paskambinai man tam, kad pasiskūsti?

- Visai ne, norėjau pranešti, kad mudu su Kelemu išvažiavom.

- Kur? – suraukiau antakius ir pažvelgiau į Istoną. Jis klausiamai kilstelėjo antakį, negirdėdamas apie ką kalbu su mama.

- Vestuvių reikalai, - tarė, - nesvarbu. Turi žinoti tik tai, kad su vaikinais liekat vieni iki vėstuvių. Grįšime tik vėstuvių dieną.

Velniava. Turėsiu praleisti visą šiandienos ir rytojaus dienas su savo kvailais broliais, kurie nekenčia manęs.

- Vakare grįš Gideonas. Jūs keturi turit elgtis padoriai. Į jus sudėjau visas viltis.

- Labai veltui, mam.

- Ir dar kai kas, - ji garsiai įkvepė, - palikau vėstuvinius žiedus Kelemo kabinete. Stalčiuje.

- Tik nesakyk, kad mes už juos atsakingi, - sudėjavau.

- Žinoma, kad ne. Tiesiog nelieskit jų ir nebus jokios atsakomybės. Turiu lėkti. Myliu tave.

Mamai baigus pokalbį garsiai atsidusau.

- Kaip viskas suknista.

- Tik nesakyk, kad išvažiuoji, mes su Ridu ir Gideonu labai tavęs ilgėsimes, - sarkastiškai tarė Istonas ir aš kumščiu sudaviau jam per petį. Jo ranka šiek tiek pakrypo nuo vairo.

- Dar kartą taip padarysi ir išlipus iš mašinos aš tave išprievartausiu, - piktai tarė, - ir tu puikiai supranti, kad nejuokauju.

Jo veidas surimtėjo ir manyje kilo abėjonės, ar jis tikrai man nieko nepadarys.

- Kas ten tavo nervų kamuoliui? – ne iš karto suvokiau, kad klausia apie mamą.

- Nieko svarbaus, - alkūne pasirėmiau į dureles, - tavo senuolis ir mano nervų kamuolys išvažiavo kažkur savo reikalais. Grįš tik poryt, vėstuvių dieną.

Automobilis staigiai sustojo vidury gatvės nuo to, kad Istonas staigiai kirto per stabdžius. Galva vos neatsitrenkiau į prietaisų skydelį, mane išsaugojo saugos diržas. Pažvelgiau į Istoną, kuris šelmiškai išsišiepęs žiūrėjo į mane.

- Vėpla, su tos neužmušei manęs, - sušukau.

- Vos? – jis susiemė delnais už galvos, - o taip tikėjau, kad vis dėlto užmušiu.

- Važiuok, net tokiam turtuoliui kaip tu negalima stovėti vidury gatvės, trugdai eismui.

Istonas numojo ranka ir parašė kažkam žinutę, ją išsiuntęs dar labiau išsiepė baltus dantis.

- Subingalvi, jeigu tuoj pat nepajudėsi iš vietos, į tavo Porshe įvažiuos koks nors kitas subingalvis. Kam sustojai taip staigiai?

- Nes namie nebus kvailio tėvo ir tavo motinos, - suteikiau jam reputacijos taškų, už tai, kad mano mamą pavadino tiesiog motina, o ne sugalvojo pravardę.