Mes Tiesiog Tinkame Vienas Kitam (Baigta)

II. Dvidešimt Aštuntoji Dalis

<Nikas>

Žvelgiau priešais save. Tamsiai mėlynas, Kelemo man nupirktas kostiumas buvo idealaus dydžio. Išmatavimai atitiko mano kūno linijas ir jis išties atrodė gerai. Dar šiek tiek pastovėjęs prieš veidrodį nusisukau nuo jo ir garsiai atsidusau. Jaučiau nerimą ir nesuvokiau dėl ko. Juk šiandien Torės mamos ir Kelemo vestuvės į kurias esu pakviestas. Tai džiaugsminga diena, bet nejaučiau didelio džiaugsmo. Galvoje sukosi šimtai minčių ir visos jos buvo vienodos. Torė. Mintis apie ją vedė mane iš proto. Ši mergina traukė kaip magnetas. Kai vakar po vakarėlio norėjau su ją pasikalbėti, bet to nenorėjo ji ir jos broliai, supykau. Torė bučiavosi su Istonu ir Ridu. Mano mergaitė. Tik mano mergaitė. Ją pabučiavo du vaikinai, ir aš nesu jų tarpe.

Išėjau iš namų, su Rivers šeima susitarėme, kad važiuosime kartu. Norėjau važiuoti savo motociklu. Vakar važinėdamasis palikau jį prie tos vietos, kur šiandien vyks vestuvės. Dėl viso pikto, jeigu netyčia norėsiu greitai iš ten dingti. Eidamas per gatvę iki Rivers namų, jų namo durys kaip tik prasivėrė ir tai, ką pamačiau, sukretė mane ir privertė sustingti vietoje.

Pro dvaro duris išėjo nuostabaus grožio mergina. Tokios Torės dar neteko matyti. Megina ėjo vėjui kledenant ilgą, tamsiai mėlyną suknelę. Jos viršus buvo neriniuotas, gyli iškirptė pabrežė gražią ir labai tinkamą Torės figūrą, suknelės pūsta apačia siekė žemę, iš po jos matėsi tamsiai mėlyni aukštakulniai, kurių dėka bendras vaizdas atrodė dar nuostabesnis. Užslopinęs norą pribėgti prie jos ir išbučiuoti papurčiau galvą ir nužingsniavau prie jos.

- Labas, - nusišypsojo pamačiusi mane, - niekad neteko matyti tavęs su kostiumu, bet tau labai tinka.

Negalėjau jai nieko atsakyti. Buvau visiškai pakerėtas mergina stovinčia priešais mane. Įprastai banguoti tamsūs plaukai pavirto į labai gražias ir blizgančias garbanas, kurios dar labiau išryškino Torės elegantiškumą, kurio anksčiau nepastebėdavau po jos nuolat dėvėtais džemperiais. Jos veidas spindėjo. Akių makiažas jai labai tiko. Tamsūs blizgantys šešėliai išryškino tamsias akis, kurias esu taip beprotiškai įsimylėjęs, matinės nude spalvos lūpos buvo šiek tiek pravertos ir pakreiptos į šypseną.

- Tore... – nežinau, ką būtent norėjau jai pasakyti, praradau kalbos dovaną. Šūdas, ji velniškai graži, - tu atrodai nerealiai. Ta prasme tu tiesiog pritrenkianti.

Ji kukliai nusijuokė ir pamosykavo ilga suknele.

- Jaučiuosi, kaip ne aš, - tarė, - visos tos suknės, makiažas.

Negalėjau atitraukti akių nuo jos ir eilinį kartą nužiūrinėdamas garbanas pamačiau vis dar tamsiai mėlynus jos plaukų galus.

- Ar tai ir nepavyko išnaikinti tų dažų? – paklausiau ir pirštais suėmiau mėlynų plaukų sruogą.

Ji papūtė lūpą.

- Jie niekaip neišsinaikina.

- Bet garbanos išgelbėjo padėti ir tuo labiau mėlyna suknelė. Atrodo, kad viskas taip ir turėjo būti.

- Tikiuosi, kad kiti irgi taip pagalvos, - ji pavartė akis, - geriau ši tiesa, nei tai, kad mano mėlyni plaukai tai mūsų pašėlusio vakarėlio pasekmė.

- Tikėkis, kad niekas nesužinos apie liliputą prirakintą prie tavo rankos, - nutaisiau rimtą veidą.

- Dieve... – ji užsidengė veidą delnais, - neprimink man to. Kas įdomiausia, mes niekad taip ir nesužinosim, kaip tapome prirakinti.

Už Torės nugaros prasivėrė dvaro durys ir pro jas išėjo likę Rivers šeimos nariai. Tiksliau – broliai Rivers. Kelemą ir Elą pamatysime tik per pačias vėstuves.