Mes Tiesiog Tinkame Vienas Kitam (Baigta)

II. Ketvirtoji Dalis

<Nikas>

Su Taileriu sedėjome mūsų laikino buto svetainėje. Niall buvo savo bute kartu su kitais komandos nariais. Mes su Taileriu žaidėm kortomis. Kažkada vaikystėje sugalvojom šį žaidimą.

Kai buvom maži lakstėm po namus ir netyčia sudaužėm mūsų motinos mėgstamą vazą. Tėvai šaukė ant mūsų kelias valandas ir uždraudė kažkur eiti iš namų. Prisimenu, kaip jie išvažiavo į parduotuvę, o mes su Taileriu likę namie sutaisėm mamos vazą. Mes suklijavom ją lipnia juostele ir klijais. Atrodė klaikiai, bet nors kažkas. Laukdami, kol tėvai grįš namo mes su Taileriu pradėjom žaisti kortomis. Sukūrėme žaidimą, kuris kasmet vis tobulėjo. Mes keitėm jo taisykles ir tobulinom jį. Vis dar jį žaidžiam kaskart sugalvodami kažką naujo.

Iš Leilos ir Tailerio kambario pasigirdo garsus Leilos klyksmas. Mes su Taileriu staigiai susižvalgėm ir męte kortas ant staliuko movėm pas Leilą. Atsistodamas užkliudžiau stalą su kortomis ir visos kortos nukrito ant žemės. Nekreipiau į tai dėmesio ir paskui Tailerį moviau į jų kambarį, kur vis dar klykė Leila.

- Kas nutiko? – sušuko Taileris, kai abu sustojom prieš Leilą.

Pažvelgiau į ją. Leila sedėjo ant lovos užsidengusi burną ranka. Jai iš akių liejosi ašaros. Jos veidas buvo paraudęs, akys paburkusios. Ji purtė galvą. Mes su Taileriu atsisėdom jai iš abiejų pusių. Taileris iš dešinės nuo jos, aš iš kairės.

- Ji atrašė, - pasakė Leila atitraukdama rankas nuo burnos. Ji šypsojosi, - Nikai, ji man atrašė.

Leila žiūrėjo į mane ir šypsojosi. Iš akių vis dar liejosi ašaros.

- Torė atrašė, - pasakė ir apkabino mane. Negalėjau nesišypsoti. Prispaudžiau Leilą prie savęs ir užsimerkiau. Ji atrašė.

Leila atšlijo nuo manęs ir dabar ją apglebė Taileris.

- Aš negaliu tuo patikėti, - kalbėjo Leila valydamasi ašaras, - čia tikrai ji. Parašė, kad ji Sietle ir jai viskas gerai. Parašė, kad daug keliavo ir pažino naujas vietas. Ji mokosi čia. Jai liko paskutinis universiteto kursas. Mes su jumis jau baigėm mokslus, o jai liko šie metai kadangi praeitais ji keliavo.

- Tai ji mokosi Sietle? – pasitikslino Taileris. Leila linktelėjo ir pažiūrėjo į kompiuterį per kurį turbūt Torė ir parašė jai, - ta prasme, mes jau kelias dienas randamės viename meste su ja?

- Taip, - pasakė Leila ir nusišypsojusi nusivalė paskutinias ašaras.

Žiūrėjau į Leilą su didžiule nuostaba. Niekad nemačiau, kad žmogus būtų toks laimingas. Leila šypsojosi ir žiūrėjo į savo kompiuterį. Ji taip pasiilgo Torės. Nors niekad to ir nerodė.

Visus metus, kol Torės nebuvo šalia Leila tvirtai laikėsi. Aišku pirmais mėnesiais jai buvo labai sunku, bet vėliau ji tiesiog susitaikė su tuo. Kartais buvo momentų, kai aptigdavau ją verkiančia ar žiūrinčia Torės nuotraukas. Leila sakė, kad ji tiki, jog Torė ten, kur turi būti, ten kur jai gerai, ten kur ji saugi. Ir Leila neklydo.

- Nikai, gal netrukus gausis ją pamatyti, - tarė man Leila. Pažiūrėjau jai į akis. Ji daugiau neverkė, bet veidas vis vien buvo raudonokas, o akys paburkusios.

Negaliu slėpti nuo jos, kad prieš kelias dienas mačiau Torę ir net kalbėjau su ja.

- Turiu kai ką pasakyti, - pradėjau. Leila su Taileriu susižvalgė ir sukluso, - prieš kelias dienas, tada, kai vyko pirmos varžybos, aš mačiau Torę.

Taileris pažvelgė į Leilą, o ta žiūrėjo į mane.

- Taip ir žinojau, - tarė Leila, - žinojau, kad tada pamatei ją ir išėjai pasikalbėti.