Mes Tiesiog Tinkame Vienas Kitam (Baigta)

II. Trisdešimtoji Dalis

<Nikas>

Naktinis miestas lėkė pro šali mudviem su Tore skrendant mano motociklu. Jaučiau, kaip ji stipriai įsikibusi mano liemenį sėdi už manęs, nemačiau jos veido, bet buvau tikras, kad mergina šypsosi.

Vienintelis dalykas, kuris trigdė mano dėmesį buvo mano basos kojos, su kuriomis važiuoti motociklu buvo beveik neįmanoma. Torė irgi buvo basomis ir aš pagailėjęs jos kojų nusukau į gatvę, kur žinojau vieną devėtų drabužių parduotuvę, kuri dirbo visą parą.

Priparkavęs motociklą padėjau Torei nulipti, nuėmiau nuo jos šalmą ir mudu nuėjome į parduotuvės vidų. Pirkėju ten nebuvo, už prekystalio stovėjo mieguista pardavėja, kuri pasisveikindama mums linktelėjo ir kreivai nužvelgė mūsų aprangas. Torė buvo tik su mano marškiniais, be kelnių ir basomis, aš buvau vien tik su kostiuminėm kelnėm, nuogu viršum ir basom kojom. Mudu su Torę nusijuokėm ir patraukėm narplioti rūbus, kad rasti sau kažką, ką galima būtų apsirengti.

Paskubomis radau vintažinį nike džemperį, jis buvo bordinės spalvos, susiradau juodus džinsus ir nuėjęs į batų skyrių radau pačius pirmus pasitaikiusius baltus sportbačius, čiupęs juos nuėjau iki kasos. Torė irgi artėjo prie jos. Rankose laikė tamsiai mėlynus boyfriend stiliaus džinsus, baltus sportbačius ir pilką džemperį. Susimokėję už prekes nuėjome laukan. Aplink nebuvo nė gyvos dvasios, todėl persirenginėjome tiesiog stovėdami automobilių aikštelėje. Torė ant nuogų šlaunų užsimaukšlino džinsus, kurie idealiai pabriežė jos figūrą ir suteikė jos užkpakaliui nerealiai gerą formą. Ji greitai nusisagstė mano marškinius ir per galvą užsidėjo džemperį, apsiavė sportbačius. Ji šypsojosi matydama tai, kaip stebiu ją besirengiant, bet kai mano mergaitė apsinuogina, negaliu susilaikyti. Nuvijęs hormonus šalin, užsimaukšlinau džemperį ir nusiėmęs kostiumines kelnes užsidėjau juodus džinsus, sportbačius. Priėjęs prie Torės apsikabinau ją per liemėnį. Ji kiek pasistiebė, kad pasiektų mano lūpas ir švelniai mane pabučiavusi grąžino mano marškinius, kuriuos kartu su kelnėmis įsidėjau į motociklo bagažinę, kur jau gulėjo jos suknelę ir mano švarkas.

- Dabar jaučiusi kur kas geriau, - tarė Torė.

Mačiau tai. Mergina devėdama aukštakulnius ir suknelę jautėsi, kaip ne savo lekštėje, o džemperis ir paprasti džinsai sugrąžino ją į komforto zoną.

Uždėjau jai kapišoną nuo džemperio ant galvos ir užsimaukšlinau saviškį, dabar mes dar panašesni, dar labiau susieti.

- Galim tiesiog važiuoti? – paklausiau, - noriu važiuoti iki gyvenimo galo ir nesustoti, žinant, kad važiuoji kartu.

Torė apsikabino mane, jos rankos apsivijo mano liemenį, prisispaudžiau merginą prie savęs.

- Tai jaučiausi keliaudama, - tarė, - nesinorėjo, kad tai baigtūsi.

Žinojau, kad Torė ilgisi savo kelionės. Ilgisi ilgo kelio, kuris atvesdavo ją į visiškai jai nežinomas vietas, ilgisi mašinos variklio dūzgimo, kai paspaudžiamas greičio pedalas.

Vėjas mums važiuojant suteikė laisvės jausmą. Mudu su Tore lėkėm greitkeliu lenkdami vieną kitą mašiną, kurios naktį keliauja po apylikes. Torės rankos stipriai spaudė man liemenį, kelis kartus ji jas atleido ir pakėlė į orą, įsivaizdavau, kaip ji jaučiasi. Mergina išipasakojo man, pabėgo iš mamos vestuvių ir dabar lėkė greitkeliu į visišką nežinomybę su mylimu vaikinu. Aš jaučiausi taip pat.

Vienintelis dalykas, kuris skyrėsi, buvo tai, kad aš žinojau, kur mes važiuojame, o ji nežino. Į galvą atėjo mintis nusivežti ją į tokią vietą, kurioje tokiu paros metu nieko nėra.