Mes Tiesiog Tinkame Vienas Kitam (Baigta)

Penkioliktoji Dalis

Pasitikėti reiškia mylėti

  <Nikas>

  Kaip viskas knisa.
  Jau savaitę su Tore beveik nebendraujam. Mes tik persimetam keliais žodžiais ir viskas. 

   Negaliu daugiau to kentėti. Reikia kažką daryt. Guliu ant savo kambario grindų ir galvoju. Neįsivaizduoju, ką daryti. Šiaip pagal viską, tai kaltas aš. Taip ir nepasakiau jai, kodėl tada supykau ant jos. Nors ir pažystu Torę jau gan senai. Ji gyvena pas mus nuo birželio pradžios, o dabar jau beveik liepa. Vis vien nežinau ar esu pasiruošęs jai viską pasakyti.

   Aš pasitikiu ją. Bet bus taip keista viską pasakyti. Juk savo istorijos nesakiau niekam išskyrus Tailerį. Jis vienintelis žmogus, kuris viską žino. Atsistojau nuo grindų. Atsidusau ir atsidariau kambario duris. Nusileidau laiptais į pirmą aukštą. Torė sedėjo svetainėje su Leila. Jos vartė kažkokius žurnalus. Taileris muistėsi virtuvėje.

- Ką gero veikiat? – paklausiau merginų.

- Stumiam laiką, - žaismingai atsakė Leila. Torė nepakėlė į mane akių.

- Žmones, - Taileris išėjo iš virtuvės ir atsisėdo ant sofos šalia Torės, - gal nuveikim kažką naudingo? Jau seniai nebuvom prie vandenyno.

Leila nusišypsojo, Torė pakėlė akis ir sužiuro į mane.
- Tikrai. Manau, ši diena tinkama pasimaudyti, - Leila suplojo delnais.

- Aš nevažiuosiu, - šaltai pasakė Torė.

Leila, Taileris ir aš susižvalgėm.
- Nevažiuosi? – paklausė Leila, - tu labiausiai už mus visus myli vandenyną.

- Tiesiog nenoriu važiuoti, nes žinau, kad būtinai grįšime susipykę, - Torė pažvelgė į mane.

- Kas tau negerai? – paklausiau.

- Man? – Torė atsistojo, - kas negerai tau? Visą savaitę pyksti ant manęs kaip vaikas ir net nesakai kodėl, - ji pakėlė balsą. Taileris su Leila akimis lakstė nuo manęs iki Torės.

- Jau kartojau ne vieną kartą, kad nenoriu apie tai kalbėti, - pasakiau griežtai.

- Nikai, nemanai, kad jau laikas? – paklausė Taileris.

Nusukau žvilgnį. Jis teisus. Turiu pagaliau jai pasakyti.
- Jūs apie ką? – paklausė Leila, bet jos atrodo niekas negirdėjo.

Tylėjom visi.
- Tai kas vis dėlto tau yra? – paklausė Torė jau šaukdama, nes neišlaikė tylos.

- Tu tikrai nori žinot? – paklausiau griežtu balsu.

- Taip! Jau savaitę to tavęs prašau, - sušuko ir praskiedė rankas.

- Puiku! Eime.

<Torė>

- Puiku! Eime, - Nikas stvėrė mane už rankos ir nusitempė viršun. 

 Tempiama laiptais dar spėjau pamatyt, kaip Leila žiūri į Tailerį, o tas pritariamai linkčioja Nikui.

- Ką tu darai? – piktai paklausiau, kol jis tempė mane viršun stipriai suspaudęs mano ranką.

- Nebijok, neįkasiu, - su sarkazmu pasakė ir nusijuokė.
- Iš tavęs visko galima tikėtis.

  Jis pravėrė savo kambario duris ir įstūmė mane vidun. Paleidęs mano ranką uždarė kambario duris. Jo kambarys buvo, kaip tipinio vaikino. Didelė nepaklota lova, praverta drabužių spinta, stalas ir ant jo kompiuteris, kambario kampe du dideli sėdmaišiai. Ant sienos kabo didelė medžiaginė Amerikos vėliava. Stovėjau viduryje kambario. Atsisukau į jį. Jis stovėjo prie durų sunkiai kvepuodamas.

- Kam mane čia atsitempei? - paklausiau stebėtinai ramiu balsu.

- Tu norėjai žinoti tiesą. Gerai, bus tiesa, - jis parodė ranka į kampe stovinčius du sėdmaišius. Ant vieno atsisėdo pats. Aš ant kito.

  Nikas giliai atsiduso. Atrodė sunerimęs. Jis pradėjo kalbėti :
- Kai dar mokiausi pradinėje, buvau visiškas nevykelis. Aš buvau švėpluojantis, nešiojantis breketus, spoguotas berniukas, - jis pasakojo nudelbęs akis į savo kojas. Pasimuisčiau sėdmaišyje, - iš manęs tyčiojosi visi. Aš kentėjau tai daug metų. Vėliau, - jis atsiduso, - pabandžiau paprieštarauti vaikinukui, kuris iš manęs juokėsi labiausiai už visus. Prieštarauti jam buvo didžiulė klaida..., - jis nuleido savo šortų liemenį. Pasijaučiau kiek nejaukiai. Toje vietoje, kur jis nuleido šortus, pasidorė didelis randas. Jis ėjo beveik per visą Niko liemens šoną. Aiktelėjau jį pamačiusi, - tai paliko jis, - Nikas vėl pasikėlė šortus, - nepasakojau apie tai niekam. Tai žinojo tik Taileris. Pakeičiau mokyklą. Širdyje jaučiau skausmą ir nerimą. Po visų sunkumų, mano gyvenime atsirado žolė. Galvojau, kad rasiu joje palaikymą, bet laimei vieną vakarą Taileris pagavo mane ją rūkant ir teko mest.

  Apžvelgiau Niką nuo galvos iki kojų. Veidas idealiai lygus, nėra nė vieno spuogelio. Papludimy mačiau jo kūną be marškinėlių. Jis idealiai ištreniruotas. Nepanašu, kad kažkada buvo susidėjęs su svaigalais.

- Bet tu neatrodai kaip vaikinas, kuris kažkada bandė svaigalus, - pasakiau. Nikas pažiūrėjo man į akis.

- Laiku susivokiau ir pradėjau naują gyvenimą. Mečiau rūkyti, pradėjau sportuoti, - jis kilstelėjo marškinius parodydamas savo tobula presą. Vos neištirpau, - baigiau mokyklą. Ir dabar būdamas dvidešimties net negalvoju apie svaigalus.

- Tai štai iš kur ta agresija ir įkyrumas, - pasakiau ir Nikas kilstelėjo antakius, - tai tiesiog savigyna. Tu atstumi nuo savęs žmones, nes bijai ir vėl būti įskaudintas.

- Gal ir taip. Tiesiog toks tapau, - jis atsiduso ir nusuko akis šalin, - tu esi vienintelė kas tai žino išskyrus Tailerio.

- Aš tau dėkinga, kad pasitiki manimi, - ramiai pasakiau ir Nikas šyptelėjo. 

Mes žiūrėjom vienas kitam į akis ir šypsojomes.
- Atleisk, kad iškarto nepasakiau, - sumurmėjo.

- Atleisk, kad verčiau pasakoti, - vos girdimai pasakiau, bet Nikas išgirdo.
  Jis lėtai pradėjo slinkti link manęs. Supratau, ką tai reiškia. Nežinia kodėl bet irgi lėtai slinkau prie jo. Mūsų lūpos beveik susilietė. Staiga Nikas atsitraukė ir nusiemė už galvos.

- Kas ne taip? – tyliai paklausiau. Buvau labai sutrikusi.

- Negalima, - jis atsiduso, - kaip nenorėčiau, bet negalima.
- Kodėl negalima? – paklausiau.

- Niall. Jis vis dar įsimylėjęs tave. Taip negalima, būtų neteisinga jo atžvilgiu, - pasakė. Akyse mačiau, kaip jam skaudu tai sakyti.

- Aš jo neįsimylėjus, - pati nesuvokiau, kodėl taip pasakiau, bet tai tikra tiesa. Nikas nusišypsojo. Vėl lėtai slinko link manęs. Užsimerkiau laukdama jo lūpų ant savųjų.

 Jaučiau Niko kvėpavima prie pat savo veido. Staiga atsidarė kambario durys. Nikas staigiai atsitraukė nuo manęs, aš nuo jo.

- Nu po velnių, Leila! – sušuko Nikas. Atsidusau ir nuleidau galvą, - ko tau reikia?!

- Jūs gi čia nesibučiavot? – Leila paklausė ir įslinko į kambarį. Aš nusijuokiau ir pažiūrėjau į Niko veidą. Jis piktai žiūrėjo į Leilą. 

- Ne tavo reikalas, tiesiog išeik ir netrugdyk, - Nikas parodė Leilai į duris. Atrodė supykęs ant jos, kad ji neleido mums pasibučiuoti. 

- Užtenka jau ginčytis, varom į papludymį, - pro duris galvą ikišo Taileris. Nikas garsiai atsiduso.

- Mes kaip tik ir nesiginčyjam, - pasakiau draugams.

- Tai tuo labiau, eime, - Leila stvėrė mane ir Niką už rankų ir vienu judesiu pakėlė mus nuo sėdmaišių. Ji paleido mūsų rankas ir dingo už kambario durų. Taileris nusekė paskui ją.

 Nikas atsisuko į mane. Aš nusijuokiau.
- Ji neduos mums ramybės, - ramiai pasakiau. Nikas supykęs išlekė iš kambario.
- Leila! Kadanors pritrenksiu tave! – jis sušuko Leilai iš koridoriaus. Aš nusijuokusi nusekiau paskui.  

A.Ž. Dalių nebuvo beveik mėnesį, nes niekaip negalėjau prisijungti prie savo wattpad paskyros. Pagaliau problemai išsisprendus grįžtu. :))