Mes Tiesiog Tinkame Vienas Kitam (Baigta)

Aštuntoji Dalis

Ar pasiilgai rytų, kai prabusdavom kartu?
<Torė>
Išlipome su Niku ir Taileriu iš vandenyno. Visi juokemės ir kalbėjom apie nereikšmingus dalykus. Priėjome prie Niall ir Leilos, kurie gulėjo ant savo ranksluoščių.

Stvėriau savąjį ir pradėjau valytis plaukus. Nikas su Taileriu atsisėdo ant smėlio.

- Ko nesimaudei? – Nikas paklausė Niall.

- Vėliau, - Niall atsakė nusišypsodamas.

- Veltui nejai, vanduo nuostabus, - Taileris priėjo prie Leilos ir smarkiai ją apkabino. Jis buvo šlapias nuo vandens. Leila susiraukė.

- Taileri, tu šlapias, pasitrauk, - ji juokėsi. Taileris ją tik dar labiau suspaudė ir pakštelėjo į skruostą, - galim kiek išdžiūti ir siūlau pažaisti tinklinį.

- Atsivežėt kamuolį? - paklausė Niall.

- Tai aišku, brolau, - Nikas išsišiepė.

- Jūs džiūkit, o aš einu ledų, - atsistojau nuo ranksluoščio, - aš pasiruošus priimti jūsų užsakymus, - pasakiau draugams ir nusijuokiau.

- Man vanilinių, - pasakė Taileris.

- Man karamelinių, - pasakė Leila ir apsilaižė lūpas.

- Šokoladinių, - Nikas nusišypsojo.

- Tau Niall? – paklausiau atsisukdama į jį.

- Verčiau nueisiu su tavimi ir padėsiu viską atnešti, ten ir išsirinksiu sau, - jis nusišypsojo, aš linktelėjau.

- Gal dar pageidavimų? – paklausiau draugų.

- Alaus, - Taileris išsišiepė.

- Vandens, - Leila pataisė Tailerį ir tas tik nusijuokė.

- Vandens, tai vandens, - Taileris gūžtelėjo.

- Ok, užsakymas priimtas, - pasakiau draugams ir atsisukau į Niall.
<Niall>
Su Tore patraukėm pirkti ledų. Papludimyje buvo maža kavinukė, kur kaip tik ir ėjome.
  Torė ėjo greta manęs tylėdama ir žvalgėsi aplinkui žiūrėdama į besilinksminančius žmones. Ant jos akių buvo akiniai nuo saulės, todėl nemačiau jos emocijų.

- Kaip gyvenimas su Niku vienam name? – pertraukiau tylą. Torė atsiduso, aš nusijuokiau.

- Kaip psichiatrinei, mes amžinai stumiam vienas ant kito ir nepraleidžiam progos nusivaipyt ar pasityčioti, - paaiškino. Aš linktelėjau.

- Žodžiu viskas, kaip pasakoje, - sarkastiškai apibendrino, aš nusijuokiau.

- Su juo niekad nebuvo lengva, - pasakiau.

- Turbūt, jis linksmas vaikinas, bet tas jo įkyrumas ir manieros veda iš proto, - ji nusipurtė, - žinai, kaip šiandien ryte jis mane pažadino? Jis apipylė mane lediniu vandeniu, - ji atsiduso, aš nusijuokiau.

- Žiauru, - atsakiau. Po truputi vis artėjom prie kavinukės.

- Tai jau taip. Visai nepanašu į tai, kaip žadinai mane San Diege, - ramiai pasakė. Aš sustojau.

Torė paėjo pora žingsnių ir irgi sustojo pastebėdama, kad neinu greta.
- Kas nutiko? – paklausė.

- Ar pasiilgai to? – sumurmėjau.

- Ko būtent? -  ji priėjo arčiau manęs ir nusiėmusi akinius užsidėjo juos ant galvos. Dabar puikiai mačiau jos rudas akis.

- Kaip rytais tave žadinau, - paaiškinau. Ji nusuko žvilgsnį.

Torė iš lėto pradėjo eiti link kavinukės. Aš prisigretinau prie jos. Toliau ėjome tylėdami, ji neketino atsakyti į mano klausimą, o aš neketinau ir vėl jos klausti to paties.

- Sveiki, - pasakė prieidama prie kavinės prekystalio, - mums prašau ledų. Vanilinius, du šokoladinius, karamelinius ir..., - nutęsė ir atsisuko į mane, - kokius tu valgysi?

- Kriaušių, - atsakiau.

- Ir vienus kriaušinius, - ji atsakė pardavėjai, ta linktelėjo ir rinko mūsų pirkinius. Ji padavė mums ledus. Aš padaviau jai pinigus.

- Ai, ir dar butelį vandens, - prisiminė Torė ir nusijuokusi žvilgtelėjo į mane.

- Prašau, - pardavėja padavė man
vandens, aš jai pinigus.

Išėjome iš kavinukės ir patraukėm atgal prie draugų. Beveik visą laiką tylėjome pasakydam tik nereikšmingus dalykus tipo „ Geras šiandien oras „ arba „ Reikės pažaisti tinklinį „.

Priėjome prie vietos, kur buvom įsikūrę. Ten sedėjo vienas Nikas, Leilos ir Tailerio nebuvo matyt.

- Tavo ledai, - padaviau jam ledus ir atsisėdau šalia. Torė irgi.

- Kur saldi porelė? - paklausė Torė Niko.
- Štai ten, - jis parodė į vandenyną, kur linksmai plaukiojo Leila ir Taileris, - išėjo vos jums nuėjus ledų. Kiek kainavo? – Nikas parodė į ledus.

- Raminkis, žmogau, viskuo pasirūpinta, - gūžtelėjau. Nikas linktelėjo ir atsikando ledų.

- Įsitikinęs? – paklausė Torė.
          
- Visiškai, - aš jai nusišypsojau. Ji nusuko akis.

  Netrukus grįžo Leila su Taileriu ir visiems suvalgius ledus nuėjome žaisti tinklinį.
Aš buvau komandoje su Taileriu. Nikas buvo su Leila ir Tore.

Žaidėm apie valandą. Teko pripažinti, kad jie laimėjo. Kai tik pataikydavo tašką, Torė su Niku šokdavo keistus šokius, susimušdavo delnais ar dar kažkas panašaus.
  Tai begalo erzino. Pagaliau žaidimas baigėsi, pora kartų išsimaudėm ir nusprendėm važiuoti namo. Susidėjome visus daiktus ir patraukėm į automobilių aikštelę.
<Torė>
Ėjome link automobilių. Visi linksmai šnekučiavomes išskyrus Niall. Jis ėjo atokiau.

Priėjome automobilių eikštelę. Niall pamatė savo automobilį ir pasileido prie jo. Nieko nesupratę nubėgom iš paskos.

- Kas per..? – nutęsė Niall.
Priėjau prie jo automobilio ir supratau, ką turi omeny. Jo mašina stovėjo be ratų, kol linksminomės papludimyje kažkas juos pagreitom nugvelbė.

- Šūdas, - Niall apsižvalgė ir susiemė už galvos.

- Ar turi atsarginius? – paklausė Nikas.

- Visus keturis? Tai aišku, kad ne, - Niall piktai dėbtelėjo į Niką, tas žengtelėjo žingsnį atgal.

- Nesijaudink taip, pernakvosi pas mus, - Taileris uždėjo ranką Niall ant peties.

- Tai nekvoti nereikia, tiesiog pavežk iki namų, - Niall atsiduso lyg ir susitaikydamas su padėtimi kiek aprimo.

- Tai važiuokim pas mus, bus linksma, pažiūrėsim kokį filmą, - Taileris paragino draugą.

- Kaip pasakysi, - Niall nesiginčijo.

Ėjome link Tailerio mašinos, Niall vilkosi gale. Prisigretinau prie jo ir suėmiau už rankos bandydama raminti. Jis žvilgtelėjo į mūsų rankas ir menkai šyptelėjo. Priėjome prie automobilio. Paleidus Niall ranką jis stabtelėjo, bet nieko nepasakęs nupedino atsisėsti.

A. Ž. Kas čia dabar vyksta? Labai kvaila ir neįdomi dalis. Sekanti bus bus kiek romantiškesnė ir prasidės dramos, tai laukit. Pasistengsiu įkelti greituoju metu. Myliu :)))
Atleiskit už tai, kad aš nevykelė :')