Mes Tiesiog Tinkame Vienas Kitam (Baigta)

II. Dvidešimt Antroji Dalis

<Torė>

Gulint lovoje pagirios pamažu praėjo. Galva dar šiek tiek svaigo, bet šiaip savijauta buvo visai gera. Ilsėjausi savo kambaryje ir džiaugiausi tuo laiku, kol mano kvailšų įbrolių nėra namie. Vis dar negalėjau patikėti, kad jie taip pasielgė su manimi. Tikri šunsnukiai.

Du kartus pasibeldusi į mano duris, pro jas užėjo mama. Atsisėdau ir sukryžiavau kojas.

- Ar galiu užeiti? – paklausė jau stovėdama prie mano lovos.

- Jau užėjai, - nusijuokiau, ji šyptelėjo ir prisėdo ant lovos krašto.

- Kodėl ne darbe?

- Pietų pertrauka, - tarė, - nusprendžiau jos metu pasikalbėti su tavimi, kol namie nieko nėra.

Sudėjavau ir papurčiau galvą.

- Mam, jeigu ruošiesi vėl kalbėti apie šią naktį, tai neverta, dar ryte aptarėm tai.

- Žinau, - ji uždėjo šiltą delną ant mano kojos, - tiesiog norėjau pasakyti, kad suprantu, jog mano ir Kelemo kontrolė tau per daug griežta.

Išsitiesiau ir palenkiau galvą. Žiūrėjau į mama nesuprasdama, ar ji kalba rimtai.

- Pakalbėjau su Kelemu ir mudu nusprendėm, kad į universitetą eisi tik kartą per savaitę, - kalbėjo, - manau, kad to pakaks.

- Taip, - nušvitau, - bet gal galima būtų visai neiti?

- Tore, vis dėlto, tu nusikaltai, - man atsidusus ji pavartė akis. Atpažinau tą vartymą, darau lygiai taip pat, - tau ir taip pasisekė, kad neturėsi leisti tiek daug laiko su Istonu ir Ridu, bet jeigu elgsies gerai, galbūt rimtai nereikės niekur eiti..

- Išties, - sumurmėjau, - ačiū.

Mama kilstelėjo antakį.

- Net neprieštarausi?

- Neturiu tam priežasties.

- Mieloji, kaip ten bebūtų, man nepatinka tai, kaip elgiesi, - tarė ir aš susigūžiau, - naktį buvai labai girta, nuo tavęs nešė žole. Aš net neatpažinau tavęs. Kur mano mažoji Torė, kuri baigusi mokyklą nusprendė gyventi atskirai? Kur ta maža mergytė, kuri puikiai mokėsi universitete? Kuri ji, Tore?

Pažiūrėjau tiesiai į rudas motinos akis. Jis nesupranta. Nežino manęs.

- Mam, jos nėra. Nėra jokios mažos Torės, esu tik aš, - atsistojau nuo lovos priešais ją, - liko tik gyvenimo sugadinta Torė. Taip, aš geriu, taip, rūkau žolę ir ne kartą esu vartojus kvaišalus. Vaikštau po vakarėlius, miegu su man visai nežinomais vaikinais. Po vakarėliu prabundu girta visai kitoje vietoje, nei užmiegu. Bet man patinka toks gyvenimas. Tokia esu. Čia tikroji aš ir tu nieko nepakeisi, - gestikuliavau rankomis ir vengiau mamos žvilgsnio, mano balsas vis garsėjo ir negebėjau to kontroliuoti, - aš užaugau, mama, patinka tau tai ar ne, bet užaugau. Daug išgyvenau, daug patyriau. Neįsivaizduoji, kiek kartų kritau, kiek kartų pasidaviau, bet stojausi ir ryžtingai ėjau toliau, nežiūrėdama į nieką. Man patinka tai, kokia esu ir nenoriu keistis.

Mamai žiūrint į mane išplėstomis akimis, suvokiau, kaip tai sakydama ją skaudinau, kaip jai sunku visą tai girdėti iš savo dukros, kai mama galvojo, kad visą tą laiką leisdama atskirai nuo jos buvau visai kitu žmogumi.

- Aš įpratau gyventi viena ir būti nuo nieko nepriklausoma, nekontroliuojama, - kalbėjau, - nors gyvenau viena, keliavau viena, bet visus tuos metus, kai tavęs nebuvo šalia, nebuvau vieniša. Mane supo nuostabūs žmonės. Geriausia draugė, jos vaikinas, kolega iš užkandinės, ir vaikinas, kurio nekęsdama sugebėjau negrąžinamai įsimylėti. Visi jie statė mane ant kojų, kai man to reikėjo. Jie buvo šalia, nepaliko manęs likimo valiai, su jais buvau ir esu laisva, galiu būti savimi ir jie priėma mane tokią kokia esu.