Mes Tiesiog Tinkame Vienas Kitam (Baigta)

II. Dvidešimt Devintoji Dalis

<Nikas>

Lėtais žingsniais artinausi link jos, Torė dar nespėjo manęs pastebėti, dėl to kuo ramiausiai sedėjo ir žvelgė į vandenį. Bangos beveik siekė jos basas kojas, ji sedėjo prisispaudūsi jas sau prie krūtinės ir apsikabinusi rankomis. Jos sedėjimas išdavė, kad mergina nesijaučia gerai.

Ji išgirdo mano žingsnius, staigiu judesiu pasisuko į mane ir supratusi, kad tai aš, greitai nusuko veidą šalin ir delnu perbraukė sau po akimis. Ji valėsi ašaras. Velnias, reiškia jai tikrai bloga.

- Tai tu, - tyliai tarė, - jau galvojau, kad artinasi kažkas svetimas.

Viduje pajaučiau šilumą, Torė suformulavo sakinį taip, kad iš jo aišku, jog nesu jai niekas, nesu svetimas.

- Atleisk, gal neturėjau tau trugdyti, - atsargiai prisiartinau ir prisėdau greta jos, Torė šiek tiek pasitraukė padarydama man vietos, nors krantas buvo milžiniškas ir vietos jame užteks šimtams žmonių, - tiesiog pastebėjau, kad dingai ir nusprendžiau patikrinti ar viskas gerai.

Ji linktelėjusi sušnypštė nosimi. Tamsa buvo akinanti, įžiūrėjau jos veidą, bet emocijas pamatyti buvo sunku, beveik nemačiau akių, kuriuos visad išduoda jos slėpiamą blogą nuotaiką.

- Ir kodėl storašiknė praleidžia tokį vakarėlį sedėdama čia viena? – žaismingai paklausiau.

Mėgau tai, kad nesvarbu, kokie tarp mūsų būtų santykiai, mes niekad nepraleisdavom progos vienas iš kito pasityčioti. Vos tik susipažinome, pradėjau vadinti ją storašikne ir ši pravardė vis dar niekur nedingo.

Prislopintas Torės juokas pasiekė mano ausis ir man suspaudė širdį. Tai buvo nuoširdus nusijuokimas, bet tai juokas per ašaras, o aš negaliu tokio ištverti.

- Nes storašiknė negali apsiprasti su tuo, kas dabar vyksta jos gyvenime, - sumurmėjo ir prunkštelėjo.

Pasukau galvą į ją ir veide pamačiau liūdną šypseną. Torė visad buvo ganėtinai uždara, ji retai reiškia savo tikrąsias emocijas. Ši mergina labiau pratusi jas slopinti ir laikyti savyje. Turiu pripažinti, kad jeigu nepažinočiau Torės, galvočiau, kad dabar ji šypsosi nes yra geros nuotaikos, bet kadangi pažįstu ją, tai puikiai matau, kad šypsena tai kaukė, už kurios ji bando slėpti savo tikruosius jausmus.

- Tiesiog supranti, visko labai daug, - ji atsiduso, supratau, kad nors jai ir sunku, bet Torė turi man išsipasakoti, ji negali daugiau laikyti visko savyje ir aš buvau pasiruošęs išklausyti ją nuo pradžios iki galo, nesvarbu kokia tema ji nori kalbėti ir kiek tai užtruks, - kai buvau išvažiavusi, keliavau. Gyvenimas atrodė visiškai kitoks, buvo kitos vertybės, kitoks suvokimas. Pasaulyje tarsi egzistavau tik aš, mano mašina ir kelias. Daugiau joks daiktas ar žmogus nekėlė man rūpeščių. Buvau viena, pati sau. Kai atvažiavau į Sietlą ir nusprendžiau ten apsistoti, kad susitvarkyti su mokslais, viskas kordinaliai pasikeitė. Ėjau gatvėmis nuolat jausdama įtampa, sedėjau paskaituose skaičiuodama sekundes iki jų pabaigos, kad galėčiau dingti iš ten ir pabūti viena, - ji atsiduso, nuleido galvą. Kiek patylėjusi vėl pakėlė akis į ramiai ošiantį vandenyną, žiūrėdama į tolį tęsė savo kalbas, - tiesiog įpratau. Įpratau, kad neegzistuoja nieko išskyrus manęs, mašinos ir kelio, bet apsistojimas Sietle mane išgąsdino. Galvojau, kad tapau nesociali, kad nemoku daugiau bendrauti, kad didelis žmonių kiekis mane gąsdina. Ir dėja, bet tai buvo tiesa. Labai bijojau.

- Bet juk kelionėje ne visą laiką buvai viena, - tariau, - pasakojai, kad turėjai kelionės draugus.

Ji šyptelėjo, mačiau, kad ją aplankė šilti prisiminimai.