Mes Tiesiog Tinkame Vienas Kitam (Baigta)

II. Dvidešimt Pirmoji Dalis

<Torė>

Praėjo beveik visas laikas, kol vaikinai turės būti universitete. Jau visai neužilgo jie grįš namo ir mano ramybė baigsis. Istonas su Ridu lanko tą patį universitetą, Gideonas jau išvažiavo į koledžą ir grįš tik kitą savaitgalį. Vienu šikniumi mažiau.

Gulėjau išsidriebusi svetainėje ant sofos ir žiūrėdama televizorių galvojau apie rytojaus dieną. Eisiu į universitetą, kur nieko nežinau ir nepažįstu, o žinant brolius Rivers, jie tikrai pasistengs, kad manęs ten nemėgtų.

- Tore, greitai grįš Kelemas, o aš visai nieko nespėju, - tarė įėjusi Natali, - būkite tokia maloni ir pažiūrėkite, kokį paštą atnešė paštininkas.

Ji žvelgė į mane liūdnom akim ir šiek tiek per gyliai kvėpavo, buvo uždususi, nuo sunkių darbų.

- Žinoma, Natali, - šoktelėjau nuo sofos, - tuojaus atnešiu visus laiškus.

Ji dėkingai nusišypsojo, o aš patraukiau prie lauko durų. Atidarius jas mane pasitiko vėjuota diena. Nupėdinau iki pašto dėžutės ir išsitraukiau jos turinį. Keli reklaminiai žurnalai, laiškas Kelemui ir kažkoks laiškas iš draudimų firmos. Ant jo nebuvo parašyta kam jis skirtas, buvo tik adresas ir jis ne Kelemo namo. Apsidairiau po gatvę ieškodama namo su tokiu numeriu ir mano akys sustojo ties namu priešais. Tai mūsų naujų kaimynų adresas. Jų laišką per klaidą įmetė į mūsų pašto dėžutę.

Nupėdinau ieškoti Natali. Radau ją virtuvėje, ji plovė indus.

- Štai, - tariau ir padėjau žurnalus, bei Kelemo laišką ant virtuvės stalo.

- Labai jums ačiū, Tore, - nusišypsojo.

- Man nesunku, - nusijuokiau, - mums įdėjo naujų kaimynų laišką.

Natali atsisuko į mane ir aš parodžiau jai adresą ant voko.

- Ak, - tarė, - vėliau atsiduosiu jį jiems.

- Padarysiu tai pati, - tariau ir šyptelėjau, - kaip tik norėjau susipažinti su jais.

- Nuostabu, tik būkit atsargi, - tarė ir aš nusijuokusi nupėdinau persirengti.

Nenorėjau susipažinti su naujais kaimynais vilkėdama treningus, dėl to apsivilkau Niko raudoną džemperį ir juodus džinsus. Nulėkusi žemyn laiptais apsiaviau savo converse ir išėjau laukan.

Vėjas kledeno man plaukus kol per kelias sekundes neperėjau gatvės ir nepaspaudžiau durų skambučio. Labai greitai išgirdau rakinant duris ir jos atsivėrė.

Iš nuostabos išsišiepiau prieš mane stovinčiam vaikinui ir jis padarė tą patį. Mudu, du kvailiai, žvelgėm vienas kitam į akis ir šypsojomės. Jis žiūrėjo į rudas, aš žiūrėjau į smaragdines ir negalėjau nuslėpti šypsenos.

- Na sveika, nauja kaimyne, - tarė iki skausmo žinomas balsas ir aš garsai nusijuokiau. Smaragdinės akys nukeliavo iki mano džemperio ir dar labiau sublizgėjo, - vis dar jį dėvi.

- Dėviu, - tariau, vaikinas atrėmė galvą į durų staktą mielai šypsodamasis.

- Koks vis dėlto siauras pasaulis, - tarė jis, - mačiau tave pro langą, bet abejojau ar tai tikrai tu. O pasirodo, kad mudu dabar kaimynai, žinoma, kad mano namas ne toks prabangus, kaip tavo, bet tenkinuos tuo, ką turiu.

- Nesikuklink, - kumštelėjau, - dar prieš kelias dienas, kai buvom Sietle gyreisi, kad radai gerą namą geram rajone. Ir tavo namas atrodo išties prabangiai.

Vaikinas sukikeno ir pasitraukė namo vidun.

- Čia dar vyksta persikraustymo darbai, bet gyventi galima. Užeik.