Mes Tiesiog Tinkame Vienas Kitam (Baigta)

Devynioliktoji dalis

  Viską keičiantis direktoriaus skambutis

<Torė>

  Rytas. Prabudau ne savam kambaryje. Pasistengiau kilstelėti galvą nuo pagalvės. Galvą perverė skausmas. Jaučiau kažką gulinčio man ant liemens. Vis dėlto atsargiai kilstelėjau galvą ir vos neaiktelėjau. 

  Ant mano liemens gulėjo ranka. Niko ranka. Aš jo kambaryje. Mes gulime jo lovoje užkloti antklode. 

  Lėtai pasisukau į Niką. Jis miegojo padėjęs ranką man ant liemens. Ką mes aplamai veikiame vienoje lovoje? Visiškai neprisimenu vakar vakaro. Pamenu tik tiek, kad Nikas padavė man tekilos. Ir daugiau nieko. 

  Mano mintis išbląškė tai, kad Nikas be marškinėlių. Užsimerkiau ir kilstelėjau antklodę kurią buvom užsikloję. Pakėlusi anklodę aiktelėjau. Gulėjau visiškai nuoga su Niku vienoje lovoje.

Šūdas.
  Mes TAI padarėm. Garsiai atsidusau ir susiraukiau. Galva skaudėjo ir niekaip negalėjau prisiminti, kaip vakar grįžau namo, o tuo labiau, kaip permiegojau su Niku.

  Nikas pasimuistė ir lėtai prasimerkė. Jis apsižvalgė po kambarį mieguistomis akimis. Susigriebė už galvos, turbūt ji jam skaudėjo taip pat, kaip ir man. Niko žvilgsnis sustojo prie manęs. Jis išplėtė akis.

- Labas rytas, – pasakė. Tai skambėjo labiau kaip klausimas. Jis kilstelėjo antklodę.

- Šūdas, - sumurmėjo pamatęs, kad gulim visiškai nuogi. Jis užsimerkė ir susiemė už galvos.

- Tai jau tikrai, - pasakiau.

- Ar mes...?

- Akivaizdu, - atsakiau.

Jis apsižvalgė po kambarį.
- Aš nieko neprisimenu, - sumurmėjau.

- Visiškai?

Papurčiau galvą.
- Ir tai, ką sakei prie vandenyno? – jis pakėlė antakį. 

- Buvom prie vandenyno?

- Na, - pradėjo ir jo veide iškarto atsirado šypsena, - iš pradžių tu vaiksčiojai vandenyje. Vėliau padėkojai man už tai, kad padėjau tau su Niall.

  Susiraukiau bandydama kažką prisiminti, Nikui pasakojant prisiminiau kelis momentus.
- Tada pabučiavai mane. Tada aš tave. Tada mes apsikabinome, pasakiau tau, kad nenoriu vaidinti, kad mes kartu, kad noriu, jog tai būtų ištikrųjų.

  Išplėčiau akis. Nikas tai pastebėjęs išsišiepė.
- Ir ką aš pasakiau? – paklausiau drebančiu balsu.

- Nieko, - jis gūžtelėjo. Aš pakėliau antakį. Nikas nusijuokė, - tik pabučiavai mane.

Ir vėl susiraukiau. Daugiau niekad negersiu.
- Mes nuvažiavome namo. Atėjome pas mane į kambarį. Vėl pradėjom bučiuotis ir tada atsitiko tai, - Nikas vėl kilstelėjo antklodę ir linktelėjes galvą parodė į mus gulinčius lovoje.

 Pavarčiau akis ir suvokiau, kad vakar būdama girta atsidaviau pagundai ir aišku Nikui. Jis pasitenkindamas savimi šypsojosi.

- Nusisuk, noriu persirengti, - paliepiau Nikui. Jis nusišypsojo.

- Nieko naujo ten nepamatysiu, - jis susidėjo rankas ant krūtinės ir atsisėdo lovoje.

- Džiaukis, kad aplamai pamatei, - pašiepiau, - tau pasisekė, kad buvau girta.

- Girta ar ne, buvo akivaizdu, kad anksčiau ar vėliau tai atsitiktų, - pasakė.
Papurčiau galvą.

- Neatsitiktų, jeigu nebūčiau girta, - paaiškinau ir rankos mostu parodžiau nusisukti. 

  Jis atsiduso ir nusisuko į kitą kambario pusę. Įsitikinusi, kad jis tikrai nežiūri atsistojau nuo lovos ir nuėjau į savo rūbų paieškas. Mano ir Niko vakaryksčiai drabužiai buvo išmėtyti po visą jo kambarį.

- Nepamiršk, kad pralaimėjai man norą ir vis vien būtum permiegojus, girta tu ar ne, - nusijuokė Nikas vis dar nusisukęs nuo manęs.

- Ar negali sugalvoti geresnio noro? Galvojau, kad liepsi apsirengti vištos kostiumą ir kūdakuoti gatvėje.

Nikas pradėjo juoktis.
- Ar tau dešimt?

  Susiradau apatinius, savo sijoną ir palaidinukę, kurią devėjau. Tik nagalėjau rasti....
- Ar šito ieškai? – atsisukau į Niką.

 Jis iškėlė ranką ir ant vieno iš savo pirštų suko mano liemenėlę. Stėriau ją ir atsidėkojau. Kai apsirengiau, leidau Nikui atsisukti. Tada pati nusigręžiau į langa ir palaukiau, kol apsirengs jis. 

  Jam suradus savo rūbus nusileidome į virtuvę. Eidami susitarėm kol kas nieko nepasakoti Leilai ir Taileriui. Jie kaip tik sedėjo virtuvėje. Įeidami pasisveikinom su jais. Jie kuo ramiausiai valgė pusryčius. Nikas pasiėme dvi didžiausias stiklines, kurios tik buvo virtuvėje ir pripildė jas vandeniu. Padavė vieną stiklinę man. Abu išlakėm vandenį. Galvos skausmas kiek sumažėjo. Taileris su Leila mus stebėdami juokėsi.

- Kažkam pagirios? – juokdamasis pasiteiravo Taileris.

- O kažkas sėdi blaivas, kaip kamštis ir nelaiko liežuvio už dantų, - kreivai šyptelėjo Nikas. Atsisėdau prie stalo. Nikas klestelėjo šalia manęs.

- Kur buvai šiąnakt? – paklausė manęs Leila.

- Vakarėlyje ir kiek prisimenu, tu irgi ten buvai, - ramiai atsakiau.

- Ne, turiu omenyje naktį po to, kai grįžot namo. Atėjot visiškai girti ir nuėjot viršun. Naktį norėjau patikrinti ar tau viskas gerai, bet tavo kambaryje tavęs nebuvo, - paaiškino. 

  Su Niku susižvalgėm. Leila naeptiko manęs kambaryje, nes šiąnakt nakvojau pas Niką, kur mudu ir permiegojom. Skaudžiai nurijau seiles.

- Turbūt buvau tuolete, - sumaliau. Nikas pavartė akis. Perverė mane žvilgsniu lyg sakydamas : Ar nesugalvojai nieko geresnio?

- Laukiau tavo kambaryje daug laiko, bet taip ir nepasirodei, - Leila pakreipė galvą.

Jaučiu, kaip išraudonavau. Dar nesu melavusi Leilai.
- Jai naktį buvo bloga, - išpyškono Nikas. Nustębusi sužiurau į jį, - dar atėjo pas mane klausdama ar yra vaistai nuo pykinimo.

- Ar aš... – pradėjau.

- Taip, - Nikas dėbtelėjo į mane piktu žvilgsiu liepdamas tylėti. Užčiaupiau burną,- turbūt dėl to ji ilgai ir neatėjo, nes jautėsi blogai ir tunojo vonioje.

  Leila supratingai linktelėjo. Pažiūrėjau į Niką, jis vos matomai man šyptelėjo.
- Tai nesvarbu, - įsiterpė Taileris, - šiandien skambino Niall ir teiravosi ar jūs, bičiuliai, tikrai pora. Pasakiau, kad taip. Jis ilgai netikėjo, o vėliau pasakė, kad prarado šansą tave susigrąžinti.

  Mano veide atsirado plati šypsena. Galvos skausmas pamažu mažėjo. Pažvelgiau į draugus, visi kaip ir aš sedėjo išsišiepę. 

  Ant virtuvęs spintelės suvibravo mano telefonas. Leila padavė jį man. Ant ekrano švietėsi Logano vardas. Nikas žvilgtelėjo į mano telefoną.

- Kas toks? - įtariai paklausė.

- Direktorius užkandinės, kurioje dirbu, - paaiškinau. Visi prie stalo sužiuro į mane. Atsiliepiau.
- Labas, - pasisveikinau su Loganu.

- Tore, džiugu tave girdėti, - linksmai tarė Loganas, - čia toks reikalas, ar galėtum atvažiuoti į užkandinę?

- Kam? – nesupratau, - ji juk uždaryta visai vasarai. Ten gi renovacija.

- Taip, bet man reikia pakalbėti su tavimi.

- Naa, gerai, - sutikau.

- Puiku, tai laukiu tavęs, - pasakė ir padėjo ragelį.

Nuleidau telefoną nuo ausies. Draugai vis dar žiūrėjo į mane. Atsistojau.

- Loganas sako, kad nori pasikalbėti, turiu eiti, - paaiškinau.

- Pavešiu tave, - pasisiūlė Nikas ir atsistojo. Atsidėkodama linktelėjau ir abu patraukėm link durų.  

A.Ž. Retai keliu dalis, nes esu ūbagė :)) Atleiskit, pasistengsiu pasitaisyti.