Mes Tiesiog Tinkame Vienas Kitam (Baigta)

II. Septintoji Dalis

<Nikas>

Prabėgo apie keturiasdešimt minučių, o Tabita taip ir nepabudo. Mes su Tore sedėjome ant grindų priešais ją. Karts nuo karto apsimetėm keliais žodžiais, bet iš esmės tylėjom.

- Praleidi paskaitas, - nutraukiau tylą.

Torė patikrino laiką telefone ir garsiai atsiduso.

- Koks skirtumas, - gūžtelėjo, - kai ji pabus, nueisiu pas profesorių ir pasakysiu, kad neatėjau, nes Tabitai buvo bloga.

Aš linktelėjau.

- Bet ir taip dėl kelionės daug praleidai, - tariau, - tau vertėtų eiti. Dar spėtum į pusę paskaitos.

- Nesigailiu, kad praleidau mokslus dėl kalionės, - susigūžė, - tai buvo geriausi metai mano gyvenime.

Ir vėl linktelėjau ir pasirėmiau smakrą keliais. Po kelių minučių sedėjimo pajaučiau įsmeigtą Torės žvilgsnį man į pakaušį. Lėtai atsisukau į ją. Galvojau, kad mergina pagaus mano akis, bet jos buvo įsmeigtos kur kitur. Supratau, kur ji žiūri.

Pilnai atgręžiau galvą ir patraukiau trumpus plaukus nuo sprando.

Nors niekada nežiūrėdavau, žinojau, kaip atrodo skrendanti varna, Tailerio ištatuiruota man ant sprando, ten, kur baigiasi plaukai.

Atrodo, kad neužsiminiau, jog Taileris peremė tatuiruočių studiją. Jis baigė kelis kursus ir dabar tatuiruoja ir sega žiedus kaip pasaulio čempionas. Torė tai žinojo, nes mums susitikus Taileris pats jai tai papasakojo.

Ant tatuiruotės pajaučiau lengvus Torės pirštus. Šiek tiek nustėrau.

- Niekad jos nemačiau, - tarė.

- Mes su Taileriu pasidarėm jas neužilgo po to, kai išvažiavai, - paaiškinau.

- Taileris irgi tokią turi? Pasidarėt vienodas? - paklausė pirštais braukdama varnos kontūrus. Linktelėjau jai.

- Kodėl varnos?

- Visų pirmą, dėl to, kad mudviejų plaukai tokie tamsūs, ir tėvai mus dažnai vadindavo broliais varnais. Ir dabar vadina, - nusijuokiau. Torė meiliai šyptelėjo, - dar Taileris sako, kad jos neša laimę, ir tai abiem neprošal. Jos tarsi... Ženklas. Antspaudas, kad mudu neišskiriami.

- Taileris išmano savo darbą. Ji labai graži.

Torė švelniai atitraukė pirštus ir mūsų pasisedėjimas tęsėsi. Staiga Tabita sujudėjo. Mes su Tore tarsi susitarę pašokom ir palinkom virš jos. Tabita pasimuistė ir labai lėtai pramerkė akis. Jos žvilgsnis buvo mieguistas ir pasimętes.

- Ačiū Dievui, - tarė Torė ir perbraukė delnu per veidą, - Tabita, kaip tu?

Pastebėjusi mus su Tore, Tabita susiraukė.

- Kas per Velnias? - ji kilstelėjo galvą nuo grindų ir apsidairė. Jos akys sustojo ties manimi ir Tore, - ką po galais judu čia darot?

- Gelbėjam tave, - nusivaipiau. Tabita susiėmusi už galvos lėtai atsisėdo. Torė jai padėjo atsiremti į sieną.

- Kodėl? Kas... Kas nutiko? - sumikčiojo.

Mes su Tore susižvalgėm. Sedėdami čia aptarėm, ką sakysim Tabitai.

- Buvai be samonės, kai čia atėjau, - pradėjo Torė, - gulėjai ant grindų. Turbūt paslydai ir nukritai, nes čia buvo nedidelė vandens bala.

Tabita apsidairė.

- Nežinojau ką daryt, todėl paskambinau jam ir paprašiau pagalbos, - Torė nykščiu parodė į mane.