Mes Tiesiog Tinkame Vienas Kitam (Baigta)

II. Dvidešimt Šeštoji Dalis

<Torė>

Mano svaigstanti galva sunkiai pakilo nuo marmūrinių grindų. Suraukiau kaktą ir užsimerkiau. Man prireikė apie penkiolika minučių, kol lėtais judesiais, užsimerkusi sugebėjau atsisėsti ant grindų. Lėtai pramerkiau akis, jaučiau, kad man bandant atsisėsti, mano dešinė ranka visiškai nesiklausė. Ją tarsi kažkas vis tempė šalin nuo mano kūno.

Pažvelgiau į savo ranką ir užsidengiau burną delnu, stengdamasi neklykti. Prie mano rankos antrankiais buvo prirakintas mažas žmogutis. Liliputas. Man sėdint ant grindų, jis gulėjo greta. Jo kairioji ranka buvo prirakinta prie mano dešiniosios. Žiūrėjau, kaip jis miega ir negalėjau patikėti savo akimis. Galva skaudėjo taip, kad atrodo tuoj sprogs, mano rūbai buvo visiškai purvini, aš prabudau ant grindų greta sudaužyto vazono, su milžiniška palme, kuri gulėjo šalia, tai dar prie mano rankos buvo prirakintas kažkoks man visiškai nežinomas žmogus.

Lėtai ištiesiau koją ir spyriau jam. Žmogus krūptelėjo ir staigiai prasimerkęs pašoko ant kojų, tempdamas mano ranka kartu su savimi. Parkritau ant šono ir vėl atsisėdau tiesiai, sedėjau iškėlusi dešinę ranką virš galvos, o žmogus stovėjo pilnu savo mažyčiu ūgiu ir žvalgėsi po Kelemo rūmus.

- Pasakyk, kad sapnuoju, - meldžiau jo.

Šis tik pažiūrėjo į mane pilkom akim ir nusuko žvilgsnį.

- Ar tu nebilys? - paklausiau.

Nesulaukiau atsako kelias minutes, vėliau jis pradėjo šaukti. Nuo jo šauksmo man dar labiau kirto per galvą ir suėmusi ją delnais garsiai suaimanavau. Žmogutis šaukė kažką man visiškai nežinoma kalba. Jis rėkė ir mosikavo rankomis po kambarį. Uždengiau jo burną delnu ir atsistojusi apsižvalgiau po kambarį.

Buvome viename iš namo miegamųjų, mudu prabudome ant grindų. Kambaryje voliojosi trys man visiškai nežinomi žmonės. Turbūt vakarėlio svečiai. Dvi merginos gulėjo susirangiusios ant dvigulės lovos, kita mergina miegojo sedėdama ant kedės. Nusprendžiau, kad visiškai nėra jokio tikslo žadinti jų, dėl to lėtai svyruodama ir tempdama už savęs žmogutį išėjau iš kambario.

Liliputas spyriojosi ir bandė sustabdyt mane, bet mūsų surankintos rankos leido man lengvai temptis jį už savęs ir galiausiai šis pasidavė. Jis buvo tamsaus gymio ir akivaizdžiai ne amerikietis. Devėjo geltonus marškinėlius ir juodus šortus. Kurie buvo ištepti kažkuo mėlynu, panašiu į plaukų dažus. Ėjome per dvarą žiūrėdami į aplinkui miegančius vakarėlio svečius. Namas atrodė klaikiai, visur pakampėse miegojo žmonės, ant žemės voliojosi buteliai, stiklinės, suktinių ir cigarečių likučiai. Baldai stovėjo sustumdyti į jiem nebūdingas vietas.

Priėjome virtuvę, kur išgirdau balsus. Ko gero, ten vieninteliai prabudę žmonės šiam name. Mudu su žmogeliu įžengėme į virtuvę ir pamatėm prieš mus dvi atsuktas nugaras. Rido ir Gideono, jiedu nematė mūsų, stovėjo priešais virtuvinės spintelės stalviršį ir žadino ant jo gulintį vaikiną.

- Nagi, Istonai, kelk savo subine nuo spintelės, - kimiu, mieguistu balsu kalbėjo Gideonas.

- Istai, vakarėlis baigtas, - kalbėjo Ridas.

- Mhmm, - šis garsas išėjo iš prabudusio Istono ir jis lėtai pradėjo kelti galvą nuo stalviršio, vaikinai pasitraukė nuo brolio ir atsisuko į mane.

Jiedu unisonu aiktelėjo ir abu susiemė už galvos. Pagirios kamojo mus visus ir nuo betkokio stipresnio garso galva tiesiog plyšo.

- Dieve, kas per išpera? - išsigandęs Gideono balsas ir jo pasakyti žodžiai buvo skirti man, bet jie dar nepastebėjo žmogučio prirakinto prie mano dešinės rankos.