Mes Tiesiog Tinkame Vienas Kitam (Baigta)

Dvyliktoji Dalis

Prieš jums pradedant skaityti noriu pasveikinti su naujais 2018 metais. Labai jus myliu ir linkiu daug meilės, šilumos, bei sėkmės. Myliu - Emilija ♥️

Viską man paaiškink
<Torė>
Prabudau.
Gulėjau užmerktomis akimis. Galva skaudėjo. Visiškai nejaučiau savo kūno.
Ant pilvo jaučiau kažką padėto, bet man visiškai nerūpi, kas tai. Lėtai pramerkiau akis ir pora kartų sumirksėjau.

Vaizdas išryškėjo. Supratau, kad guliu kažkokioje patalpoje baltomis sienomis. Girdėjau kažkokį pypsėjimą. Pabandžiau atsisėsti.
Galvą perverė skausmas.

Susiraukiau, bet stengiausi tai ignoruoti. Sukiai bandžiau atsisėsti, bet neleido kažkas gulintis ant mano pilvo. Atsidusau ir pažvelgiau kas tai. Pamačiusi kas tai kiek sutrikau ir nustebau.
Ant mano pilvo padėjęs galvą miegojo Nikas. Jis laikė mano ranką, o aš to net nepastebėjau. Kodėl jis čia miega? Ir ką aš aplamai čia veikiu? Pabandžiau vis dėlto atsisėsti taip, kad nepažadinčiau Niko. Vos tik man pajudėjus jis pasimuistė. Lėtai pakėlė galvą.

<Nikas>

Pajaučiau po savimi judančia Torę ir lėtai pakėliau galvą.
  Pažvelgiau į ją. Torė sedėjo lovoje ir stebėjo mane. Nesusilaikęs pašokau ir ją apkabinau. Ji kiek sutrikusi aiktelėjo.

- Torę, - pasakiau laikydamas ją savo glėbyje, - aš taip džiaugiuosi, kad tau viskas gerai.

- Ammm, tu mane sutraiškysi, - ji menkai nusijuokė. Staigiai ją paleidau.

- Atleisk, - šyptelėjau, - kaip jautiesi?

Ji apsižvalgė po palatą. Atrodė pasimetusi. Pažvelgiau į jos akis. Juose atsispindėjo nerimas.

- Ei, kas tau? – paklausiau ir bandžiau pagauti jos žvilgsnį. Ji vis dar dairėsi.

- Nelabai suvokiu, kur esu, - tyliai pasakė.

  Pažvelgiau į ją išsigandęs. Kad tik jai nebūtų amnezija. Tikiuos, kad nuo smūgio neprarado atminties.

- Tu ligoninėje, - lėtai pasakiau.
Ji apsižvalgė atrodė pavargusi.

- Tu gi prisimeni, kas aš esu? – atsargiai paklausiau.

Ji atsisuko į mane ir žiūrėjo pakreipusi galvą. Nekvėpavau, laukiau atsakymo.

- Tu kažkoks gydytojas? - spėjo ji.

Mano širdis nusirito į kulnus. Negaliu patikėti, kad ji manęs neprisimena. Nusukau žvilgsnį, negaliu žiūrėti jai į akis.
Užsimerkiau. Pasigirdo garsus Torės juokas ir aš klausiamai pažiūrėjau į ją.

- Kaip galiu pamiršti didžiausią pasaulio šiknių? – juokėsi, - Nikai, aš prisimenu tave.

Atsidusau iš palengvėjimo.
- Daugiau taip nejuokauk, - pasakiau rimtu balsu ir ji mielai nusijuokė.

Iš balso buvo silpna, bet nors gerai nusiteikusi.
Ji silpnai suemė antklodės kraštą ir nutempė ją nuo dešinės kojos. Pamačius save aprengtą ligoninės apranga išpletė akis.

- Wow... Netikėtai....

  Ji apžiūrinėjo savo rūbus ir pabandė pajudinti dešinę koją, tą, kurią pasak gydytojos krisdama susižalojo.

Ji vos vos judėjo. Man už nugaros prasivėrė palatos durys. Abu su Tore sužiurom ten.
  Pro duris įėjo Taileris nešinas dviejų didelių maišų, už jo Leila ir Niall.

Leila spygtelėjo pamačiusi prabudusią Torę. Ji pribėgo prie lovos ir stipriai ją apkabino.
Torė suaimanavo nuo skausmo ir Leila greitai ją paleido.

- Atleisk..., - sumurmėjo Leila, - kaip džiaugiuos, kad prabudai.

Ji nusišypsojo Torei ir ta atsakė tuo pačiu.

- Džiugu vėl tave matyti, - Taileris priėjo prie Torės ir pasilenkęs silpnai ją apkabino stengdamasis nesužeisti.

Jis atsitraukė ir prie lovos priėjo Niall.

- Kaip gerai, kad tu sveika. Visi begalo išsigandom, - pasakė Niall stovėdamas prie Torės lovos. Ji menkai šyptelėjo.

- Ačiū, - Torė padėkojo.

Taileris paemė dar dvi kėdes stovinčias greta sienos ir pastatė prie Torės lovos.
Ant jų atsisėdo pats pastatydamas maišus ant grindų ir šalia atsisėdo Niall.
  Leila prisėdo ant Torės lovos krašto atsargiai patraukdama sužalotą Torės koją.

- Kaip jautiesi? – paklausė.

- Kaip ir normaliai, - Torė apsižvalgė, - tik aplamai skauda galva, bet šiaip normaliai.

Leila linktelėjo.

- Gal paaiškinsit man, kodėl guliu čia su beveik nejudančia koja? – paklausė.

- Tavo dar ir galva praskelta, - pridūrė Niall.

- Tuo labiau, - pasakė Torė. Ir peisiliėtusi prie pleistro ant galvos, šiek tiek susiraukė.

- Nieko neprisimeni? – paklausė Taileris.

  Torė suraukė antakius. Tarp jų atsirado maža raukšlelė. Ji kapstėsi savo atmintyje bandydama kažką prisiminti.

- Paskutinis dalykas, kurį prisimenu, - pradėjo pasakoti po nedidelės pertraukos, - tai kaip kalbėjome su Niall vėliau su Niku vonioje. Tada nuėjau į virtuvę... Ten aš.... Norėjau kažką padaryti...

Jia buvo sunku prisiminti. Ji susikaupusi galvojo.

- Tada atėjo Niall, jis pradėjo man sakyti, kad esu... Na..., - ji pažvelgė į Niall, tas nuleido galvą, - tada atėjo Nikas. Jis buvo piktas. Jie su Niall susimušė. Prisimenu, kad bandžiau įsiterpti ir... ir... ir tada prabudau ir pamačiau Niką.

Su Taileriu, Niall ir Leila persimetėm žvilgsniais. Leila paraginamai linktelėjo.

- Tore, - pradėjau pasakoti ir draugai pažvelgė į mane įspėjančiu žvilgsniu, - tu įsiterpei tarp manęs ir Niall, - pažiūrėjau į jį ir grįžau prie Torės, - Niall, jis.. Jis stumtelėjo tave į šoną, kad nesikištum. Nuo jo pastūmimo tu nukritai. Galvą trenkeisi į stalo kampą ir krisdama kažkaip nesėkmingai nusileidai ant kojos, - pasakojau tyliai ir ramiai, - praradai sąmonę. Atvežėme tave čia. Gulėjai be sąmonės daug valandų.

Torė stebėjo mane susikaupusi.

- Mat kaip, - tyliai tarė ir pažvelgė į Niall. Jis atsiprašomai žiūrėjo į ją.

A. Ž. Šiandien įkelsiu dar vieną dalį ir galbūt neužilgo trečią per šiandieną. Noriu kuo greičiau užbaigti šį istorijos etapą, nes jis nėra labai įdomus. Dar kartą su šventėmis ir gero vakaro :)