Mes Tiesiog Tinkame Vienas Kitam (Baigta)

II. Dvyliktoji Dalis

<Torė>

Mums su Niku nusileidus iš buto ir išėjus į lauką jis nusivedė mane prie automobilio. Parkavietėje stovėjo juodas Honda automobilis. Kadangi Niko mašina liko Kalifornijoje, jis išsinuomojo kitą tuo metu, kol randasi Sietle.

Nikas apėjo automobilį iš keleivio pusės ir atidarė man dureles.

- Koks jūs malonus, jaunuoli, - vyptelėjau. Nikas man atsakė tuo pačiu.

Man atsisėdus ant keleivio sėdynės Nikas uždarė mano dureles ir įsėdo į automobilį iš vairuotojo pusės.

- Prisiminsi kur gyvenu? – paklausiau. Nikas prisisegė saugos diržą, padariau tą patį.

- Manai, kad pamiršau, po to, kaip bėgom nuo tavo draugų? – sukikeno.

- Ne, Nikai, - tariau, - bėgai tu, aš skridau ant tavęs.

Nikas nusijuokė ir mes pajudėjome iš vietos. Jis ramiai vairavo miestu tarsi žinodamas kur turi važiuoti. Kiek žinau, tai pirmas kartas, kada jis lankosi šiam mieste. Todėl nė velnio nesuprantu, kaip jis gali taip užtikrintai vairuoti.

- Aš stengiuos atrodyt labai savimi pasitikinčiu, - tarė, - bet vis delto... Kur turime pasukti?

Garsiai nusijuokiau. Tipinis Nikas. Jis tarsi skaito mano mintis. Tai mūsų ryšys, ryšys, kuris per metus niekur neišsisklaidė.

- Čia į dešinę, - parodžiau į gatvę ir Nikas linktelėjo.

Pasukęs mašinos vairą į dešinę jis įsuko į posūkį. Sustojęs prie šviesoforo atsisuko į mane. Akies kampučiu mačiau, kaip ilgai žiūrėjo į mane. Atrodo, kad pragręžė skylę. Prieš akis pamačiau vaizdą, kaip šiandien jį pabučiavau. Kokia aš kvailė. Mes tik neseniai sutarėm išsiskirti, o aš vėl pradedu. Iš nejaukumo susigūžiau ir nusitempiau džemperio rankoves dar žemiau savo delnų ir pridėjau rankas prie lūpų. Koks nuostabus džemperio kvapas.

- Kas? – paklausiau neiškentėjusi.

Jis droviai šyptelėjo ir nuleido akis sau į rankas.

- Nikai, kas yra? – perklausiau.

Pagaliau jam pakėlus savo smaragdines akis ir šyptelėjus mano širdis išsilydė.

- Tau labai tinka mano džemperis.

Nuleidau akis ir pamačiau raudoną Niko džemperį kurį dėvėjau. Buvau įsisukūsį į jį ir uosčiau jo kvapą. Niko kvapą.

- Jis labai malonus prie odos, - nepasimečiau ir pasimuisčiau.

Nikas suprunkštė.

- Žinoma, jis mano mėgstamiausias.

Geriau jis to nesakytų. Kraujas gyslose užvirė. Kvėpuoti pasidarė gan sunku. Atidariau mašinos langą. Šaltas rudens vėjas pasklido po visą automobilį. Vėjui pasiekus Niką jo odikalono kvapas pasiekė mano nosį. Aš tuoj sudegsiu. Jis tobulas. Pagaliau žaliai šviesai užsidegus mes pajudėjome iš vietos ir Nikas kaip visad greitai lėkė per gatves lenkdamas kitus automobilius. Manęs tai netrigdo. Vairuoju lygiai taip pat.

Staiga galvoje toptelėjo – aš pirmą kartą per metus sėdžiu keleivio vietoje. Kelionės metu visad vairavau. Mano kelionės draugai visi turėjo savo atomobilius, kiekvienas vairavo savo. Nė karto nevažiau su kažkuo kitu.

- Apie ką mąstai? – Nikas pertraukė mano mintis.

- Tu pirmas žmogus su kuriuo per paskutinius metus kartu važiuoju automobiliu, - paaiškinau.

Niko antakiai šoktelėjo į viršų.

- Rimtai? – paklausė.

Linktelėjau.