Mes Tiesiog Tinkame Vienas Kitam (Baigta)

II. Šešioliktoji Dalis

<Torė>

- Kodėl jų tiesiog negalima pakeisti?

- Panele, juk sakiau jums, kad visi bilietai jau parduoti. Skrydis šiandien naktį, kur jūs norit, kad suraščiau jums bilietus?

Oro uostas buvo pilnas žmonių. Už manęs eilėje prie informacijos kasos stovėjo tuzinas piktų žmonių, o aš jau geras penkiolika minučių bandau pakeisti šiandienos skrydžio bilietus į rytojaus dieną. Šiandien paskutinis Niall žaidimas, pažadėjau jam, kad būsiu ten.

- Nejau negalima nieko padaryti? – maldavau, - juk tikrai kažkur turite bilietą. Bent vieną.

Informacijos kasos darbuotoja nieko neatsakė. Tik abejingai nusuko akis. Viskas aišku.

- Gerai, - tariau ir susiradau kuprinėje piniginę, - kiek jums reikia?

- Negaliu imti iš jūsų pinigų, - tyliai tarė.

- Tik nepradėkit, - užverčiau akis, - šitiek turėtų užtekti.

Padaviau jai penkiasdešimties dolerių bankotą. Ji atsargiai jį paemė ir įsidėjo į aprangos kišenę.

- Vienintelis skrydis trečia nakties. Čia viskas ką galiu pasiūlyti.

Perbraukiau delnu per plaukus. Laikas nėra labai tinkamas. Varžybos baigsis vėlai, neturėsiu laiko pamiegoti prieš skrydį, bet kitos išeities nėra.

- Tiks? – paklausė darbuotoja.

- Neturiu kito pasirinkimo, - atsidusau, - tiks.

Raudonas Niko džemperis tapo mano mėgstamiausiu džemperiu. Pasisavinau jį sau ir nesiruošiu atiduoti Nikui. Jis jo ir nepasigedo, jam atvirkščiai malonu, kad jį dėviu. Ir šiandiena ne išimtis.

Niall varžybos prasidės po valandos, todėl turėjau paskubėti. Žmonių bus tūkstančiai, todėl tikrai reikia važiuoti ankščiau, kad rasti kur prisiparkuoti. Tuo labiau, dar turiu nuvažiuoti iki Niko, Tailerio ir Leilos, bei Pauliaus, kad nuvežti juos. Nusprendėm, kad viena mašina važiuoti bus kur kas patogiau.

Apžiūrėjau save veidrodyje ir pamačiau niekuo neišsiskiriančia merginą. Rudos akys, tamsūs plaukai, draugo džemperis, juodi džinsai ir odinė kuprinė. Vienas vienintelis dalykas skiriantis mane nuo kitų, tai mano tatuiruotė. Niko rašysena ir jo man pasakyti žodžiai. Tatuiruotė vis dar gijo, bet jau galėjau nenešioti raiščio, dėl to viskas buvo tobula.

Pasivaipiau sau veidrodyje ir patraukiau iš namų. Nulėkiau laiptais žemyn ir išėjusi iš buto vos neatsitrenkiau į kažka ir pakėlusi akis mintyse nusikeikiau.

- Sveika, - išsišiepė Adamas.

- Labas, - nusišypsojau, bet tai labiau priminė priešmirtinę grimasą.

Žengiau žingsnį į šoną, kad apeiti jį.

- Skubi? – paklausė.

- Šiek tiek, - nejaukiai tariau.

- Kur? – šypsena nedingo nuo jo lūpų, o aš keikiau visą pasaulį.

Man buvo labai gėda, dėl to, kad atsisakiau praleisti vakarą su juo ir vietoj to išvažiavau su Niku. Nenoriu jam sakyti, kur važiuoju, nes jaučiuosi blogai, kad nekviečiu jo kartu ir, kad suknistai negaliu pasirinkti tarp jo ir Niko.

- Draugo varžybos šiandien, tai skubu į jas, - tariau ir delnu perbraukiau per plaukus, kas buvo didžiausia klaida.

Adamas sužiuro į mano riešą ir aš susiprotėjusi jį paslėpiau už nugaros.