Mes Tiesiog Tinkame Vienas Kitam (Baigta)

Keturioliktoji Dalis

Tu nesuprasi
<Nikas>

Sedėjau kambaryje po bemiegės nakties. Visą naktį galvojau apie vakarykštį pokalbį su Tore. Akių užmerkti nesugebėjau.

Nusprendžiau, kad visiškai beprasmiška sedėti kambaryje. Spintoje radau savo šortus iki kelių. Marškinėlių nusprendžiau kol kas nesidėti, nes namuose buvo pakankamai karšta. Kaip ir visad Kalifornijoje.

Pasiėmiau mobilų į rankas ir atidariau kambario duris. Išėjau į koridorių, tuo pat metu atsivėrė Torės kambario durys. Iš jo išėjo mieguista Torė.

Ant dešinės kojos jau nebuvo raiščio. Šiandien anksti ryte važiavo su Leila ir Taileriu į ligoninę jį nusiimti. Atrodo, kad grįžusi dar miegojo, nes devėjo trumpus šortukus ir maikutę be rankovių.

Jos plaukai nuo miego mielai susivėlę. Ji sustingo pamačiusi mane. Nežinau kodėl, bet po vakar visiškai nesinorėjo daug su ją kalbėtis. Ji sustingusi žiūrėjo į mane.

- Aš suprantu, kad esu begalo gražus, bet pasistenk laikyti save rankuose, - pašiepiau.

- Ir tau labas rytas, - pašaipiai susiraukė.

Praėjau pro ją ir nusileidau į virtuvę. Virtuvėje nieko nebuvo. Niall išvažiavo vakar vakare, o Leila su Taileriu turbūt dar miega.

Atidariau šaldytuvą ir pradėjau maisto paieškas. Radau pieno ir pasiėmiau iš spintelės dripsnių. Pasiėmiau šaukštą ir prisėdau prie stalo.

Į dubenėlį įsipyliau pieno ir dripsnių. Į kambarį užėjo Torė. Ji žvilgtelėjo į mano pusę ir nuėjo link arbatinuko. Ji sustingo laikydama arbatinuką rankoje.
Turbūt ir vėl prisiminė, kaip po to, kai laikė tą arbatinuką Niall ją pastūmė ir ji pateko į ligoninę. Torė pastatė arbatinuką šildytis ir pažiūrėjo į savo dešinę koją.

Nesimatė nieko, kas galėjo reikšti, kad dar vakar koja buvo sugipsuota. Nusisukau nuo jos ir pradėjau valgyti. Torė ištraukė iš šaldytuvo jogurto pakelį ir atsisėdo prie stalo prieš mane.

- Kaip miegojai? – paklausė. Turbūt jautėsi nejaukiai sedėdama prieš mane.

- Neblogai, - atsakiau, - kaip koja?

- Gerai, nesijaučia jokio skausmo, - atsakė. Linktelėjau.

- Nikai, - kriepėsi į mane. Pakėliau į ją akis. Veide atsispindėjo nerimas. Jaučiu, kad greitai reiks eiti viršun, - dėl vakar... Ar aš tave vakar kažkaip įžeidžiau?

Atsidusau.

- Tore, nenoriu apie tai kalbėti, - sumurmėjau. Baigiau valgyti ir atsistojęs priėjau prie virtuvęs kriauklės norėdamas išplauti po savęs indus.

- Bet kas ne taip? Kodėl tu taip manęs nekenti? – paklausė.

- Nesakiau, kad nekenčiu tavęs, - atsakiau. Pasiėmiau užvirusį arbatinuką.

Užpyliau kavą Torės puodelyje karštu vandeniu ir pastačiau prieš ją ant stalo. Ji padėkojo. Atsisėdau ant kedės prie stalo.

- Bet kažkas ne taip. Vakar tave tarsi kažkas apkerėjo. Tapai toks piktas, - pasakė.

- Tu mane apkerėjai savo grožiu, - padariau jai komplimentą su sarkazmu balse. Ji žiūrėjo į mane pakėlusi antakį. Toks atsakymas jos netenkino, - juk pasakiau, kad nenoriu kalbėti apie tai, - sugniaužiau kumsčius. Užvirė pyktis.

- Bet tiesiog paaiškink, ką padariau ne taip ir aš....

- Tore, ne! – sušukau ir trenkiau kumsčiu per stalą. Ji atšoko ir sedėjo sustingusi, - aš nenoriu tai aptarinėti su tavimi, - atsistojau nuo kedės, Torė pasiekė mano pavyzdžiu.

Abu stovėjom ir gręžėm vienas kitą žvilgsniais.

- Ką aš padariau tau blogo, kad taip elgiesi? – dabar šaukė ir ji, - aš taip stengiausi rasti su tavimi bendrą kalbą ir kai pagaliau atrodo pavyko, tu spaudi stabdžius ir nusisuki nuo manęs! - ji šaukė ant manęs.

- Tau nereikia kištis į mano gyvenimą. Aš nesikišu į tavo, tai ir tu nelysk prie manęs. Tai mano reikalas, - pasakiau nešaukdamas, bet gan griežtu balsu.

- Kas tau darosi? – paklausė pakeltu balsu.

- Tu nesuprasi , - pasakiau. Torė sustingo po šių mano žodžių.

- Esi toli gražu ne pirmas, kuris man sako tokius žodžius. Po šių žodžių su Niall mes susipykom, - tyliai pasakė. Neišlaikiau.

- Dar kartą sakau, nekišk nosies, kur nereikia,- ir vėl rėkiau ant jos.

- Jėga! – sušuko, - o aš tai debilė galvojau, kad tas mūsų pasityčiojimas vienas iš kito nors kažką reiškia, galvojau, kad tas šaipymasis nėra tiesiog žodžių svaidymas, - ji šaukė ant manęs. Norėjau jai atsakyti, bet staiga kambaryje atsirado Taileris.

- Kas per velniava, draugužiai? – sudėjavo.

Tailerio balsas kimus. Mudu su Tore tuo pačiu metu dėbtelėjome į jį. Vaikinas žvelgė į mus mieguistomis akimis.

Dirstelėjau į Torę. Ji sarkastiškai šypsojosi ir purtė galvą, tik neaišku, kam skirtas šis judesys, Taileriui, man ar mums abiem.

Galiausiai neiškenčiau. Apsisukau ir patraukiau iš virtuvės.

- Kur velnias neša? – įpykusi sušuko Torė.

- Į viršų, - piktai atsakiau neatsisukdamas.

Užlipdamas pusę laiptų žvilgteliu pro arką į virtuvę. Torė stovėjo laikydama kumsčius ir žiūrėjo į grindis. Taileris žiūri į ją.

- Viešpatie aukštielnikas, - sako Taileris, - kokia katė perbėgo tarp jūsų? – jis atsisėda už virtuvės stalo. Aš patraukiau į savo kambarį.

A. Ž. Myliu :)