Vanilinė cigaretė

1 dalis

- Sveikinu šių metų abiturientus, kurie praėjo savo 12-kos mokslo metų kelią ir dabar mėgins siekti aukštumų! - šiais žodžiais prasidėjo direktoriaus kalba išlydint mus iš mokyklos. Ji buvo įkvėpianti ir gan graudinanti. Šioje mokykloje praėjo geriausi mano gyvenimo metai. Nieko nesakau, buvo ir labai blogų įvykių, tačiau mano manymu jie tik pavertė mane stipriasne.

Visa šventė buvo labai graži. Visi sveikino mus baigus mokyklą, artimieji džiaugėsi mūsų pasiekimais, na o aš. Aš gavusi dvylikos klasių atestatą keliavau tiesiai "namo".

- Luka! Tu grįžai! - iš džiaugsmo riktelėjo Saulė. Ji pribėgo ir smarkiai mane apsikabino. - Ar pažaisi su manimi lėlytėmis?

- Atleisk, spinduliuk, tačiau šiandien turiu susidėti savo daiktus, - tariau ir švelniai perbraukiau ranka jai per plaukus.

Pasidėjau savo daiktus ant lovos ir nuėjau surasti Martos. Ieškodama jos sutikau Florą, Adrianą, Leonidą ir Saimoną žaidžiančius kamuoliu. Pamatę mane jie numetė kamuolį ir pribėgo prie manęs.

- Kaip Tau sekėsi, Luka? - pribėgęs paklausė Saimonas.

- Gerai. Dabar oficialiai baigiau mokyklą. Tačiau apie tai pakalbėsim vėliau. Gal matėt Martą? - vaikai susižvailė ir pakraipė galvas, duodami žinoti, kad jos nesutiko. Tad aš tiesiog nusišypsojau ir nuėjau toliau jos ieškoti.

Neradusi jos grįžau į savo kambarį ir pradėjau dėtis daiktus. Visą gyvenimą mokykloje buvau pirmūnė. Niekada nebuvau gavusi žemesnio pažymio, nei 9 kadangi mano gyvenimo tikslai yra tikrai labai aukšti. Ne tik klasėje, bet ir visoje mūsų mokykloje buvau geriausia mokinė, nors mano charakteris ir nėra labai mielas. Tačiau dėl savo pastangų ir aršaus 12-kos metų darbo aš pasiekiau vieną iš savo tikslų. Aš įstojau į Londone esantį universitetą, kuriame studijuosiu muzikos industrijas. Esu didelė muzikos gerbėja ir man nesvarbu ar tai sena daina ar nauja, ar dainuoja angliškai aš lietuviškai. Na, bet gana apie tai.

Susidėjau visus savo daiktus. Mano lagaminas bei kuprinė buvo pilni daiktų, o kambarys, priešingai, atrodė toks tuščias.

"Na ką, Luka, tavo laikas čia baigėsi, - tariau sau, - dabar prasidės savarankiškas gyvenimas." - tai tarusi atsidusau, atsistojau ir nuėjau į valgyklą pavalgyti, tačiau valgykloje nieko nebuvo. Koridoruose kaip ir kambariuose buvo tuščia.

"Na, gal taip ir geriau" - nusiminusi tariau ir vėl grįžau į kambarį. Tačiau jame sedėjo Saulė.

- Ką čia veiki, spinduliuk? - tariau jai. Ji atsisuko į mane verkdama. - Kas nutiko, Saulyte?

- Kodėl tu turi išvažiuoti? - kukčiodama paklausė ir puolė man į glėbį.

- Ei, nusiramink, mažyle. Tai kad aš išvažiuosiu, nereiškia kad negrįšiu Tavęs aplankyti, - nuvaliau jai ašaras, - Neverk, maže, nea ir aš pradėaiu verkti. Juk žinai, kad myliu tave kaip savo sesutę, tiesa? - ji linktelėjo. - Tai va, o aš savo sesės tikrai nepaliksiu. Saulyte, net jei manęs nebus šalia, aš visada būsiu Tavo širdelėje. Aš prižadu, kad mes galėsim susiskambinti ir susirašyti, kad ir kiekvieną mielą dieną ir bendrausim, ir po kažkiek laiko susitiksim ir kai sulauksiu 23 metų pasiimsiu Tave kartu su savimi, gerai?

- Prižadi aplankyti mane? - nusišypsojo ji.

- Žinoma! - pabučiavau jai į kaktą. Ji nusijuokė, griebė mane už rankos ir išsitempė iš kambario link lauko. Išėjusios iš pastato sustojom. Mano akyse ėmė rinktis ašaros. Lauke stovėjo visi vaikai ir auklėtojos. Šalia jų buvo padengtas stalas, pilnas mano mėgstamiausių užkandžių.

- Luka, mano auklėtine ir didžiausia mano padejėja, - tarė Marta, - atėjo tas laikas, kai Tu kaip paukštis išskleisi savo sparnus iš išskrisi iš lizdo, kuriame tiek laiko gyvenai. Nors čia ir nėra tavo tikrieji namai, nors mūsų ir nesieja kraujo ryšys, tačiau žinok, kad čia, šiuose vaikų globos namuose, tu esi mūsų šeimos narė, kurią mes visi labai mylim ir branginam. Mes tavęs labai pasiilgsim, tačiau tikimės, kad palaikysi su mumis ryšį ir kada aplankysi. Norime, kad prisimintumei mus iš gerosios pusės, neprisimenant visų tų barnių ir pykčių, tad suruošėm šį stalą, kad galėtume tave išlydėti į suaugusiųjų pasaulį. - Marta priėjo prie manęs, ištiesė man voką ir padavė jį man, - o tai, yra tavo gyvenimo pradžiai. - ji mane smarkiai apkabino, nuvalė ašaras ir šiltai nusišypsojo.

Aš atplėšiau voką. Jame buvo bilietas į Londoną ir daug grynųjų. Aš pribėgau lrie visų ir smarkiai juos apkabinau.

- Aš myliu jus! Niekada jūsų nepamiršiu ir prižadu, kad apkankysiu!