Vanilinė cigaretė

22 dalis

- Kodėl Tu tiesiog negali išsipasakoti man? - vis dar nusiminęs kalbėjo Jungkookas.

- Suprask, mano gyvenimas nebuvo rožėm klotas. Nuosmūkių ir nusivilimų patyriau daugiau, nei laimingų akimirkų. Nepasitikiu žmonėmis ir nenoriu prie jų prisirišti, nes po to, kai jų netenki - lieki labai įskaudintas. Patikėk, aš tai žinau. - nuo karčių prisiminimų suskaudo širdį. Susiėmiau už krūtinės ir kiek nuleidau galvą.

- Bet juk tai tik nevykęs pasiteisinimas. - aš pakėliau galvą ir atsisukau į jį. - Ne visi žmonės yra blogi. Ne visi yra savanaudžiai ir ne visi nori Tave įskaudinti. Kad ir kaip pavyzdį paimkime mano grupę. Kiekvienas grupės narys man yra kaip brolis. Aš juos visus labai myliu. Nors pas mus ir kyla barnių bei ginčų, mes susitaikom ir vienas kito atsiprašom. Jei nepastebėjai, net Jimin pribėgo Tavęs atsiprašyti, nors Tu nesi mūsų grupės narė. Visi iš mūsų turi savo charakterį, vienų jis nuolankesnis, kitų - griežtesnis, tačiau visi mes turime geras širdis. - kalbėdamas apie savo draugus, jis ėmė šypsotis, - Ne su visais mes tokie malonūs, tai pripažįstu, tačiau kai mes tokie, žinok, mes esam nuoširdūs. Neversiu Tavęs man atsiverti ir išsipasakoti, tačiau neatstumk manęs ir kitų mano draugų. Jie tikrai stengiasi iš visų jėgų su Taimi susibendrauti. - tai pasakęs jis pasiėmė kuprinę, į kurią buvo susidėjęs daiktus ir nuėjo prie durų. - Aš keliauju pas savo šeimą. Nežinau kada grįšiu į kambarį, tačiau kviečiu Tave, visų mūsų šeimos narių vardu, rytoj pas mus pavakarieniauti. Tikiuosi ateisi. - jis paėmė lapelį ir su pieštuku, gulinęio netoli jo, kažką užrašė. - Tai mano numeris, būk gera, pranešk man savo sprendimą. Aš lauksiu. Iki.

Taręs šiuos žodžius, jis išėjo. Atsipeikėjusi lys iš miego, ėmiau dar kartą svarstyti ką jis pasakė ir suvokusi apie jo pakvietimą paėmiau lapelį su jo numeriu ir surinkusi jį parašiau jam žinutę:

"Atleisk, bet aš neateisiu. - Luka"

Parašiusi padėjau telefoną ir atsidariau kompiuterį, per kurį pasileidau muzikos ir palindau po antklode. Taip gulėdama išgirdau supypsint telefoną. Atrakinusi jį, pastebėjau atėjusią žinutę nuo Jungkook.

JK: "Gal galiu sužinoti priežąstį?"

L: "Aš daviau žodį Jimin, kad jam akyse daugiau nesirodysiu. Nenoriu jo laužyti. Atleisk. "

Atrašiusi jam padėjau telefoną ant staliuko, šalia kompiuterio ir nepajutau kaip užmigau. Pabudus ryte išgirdau grojančią dainą "BTS - Run". Nepajutau, kaip veide atsirado šypsena. Atsikėliau iš lovos ir pasiėmiau telefoną, kad pažiūrėti kiek valandų, tačiau išvydau dar vieą Jungkook žinutę.

JK: "Aš pasitariau su visais nariais ir Jimin, taip pat kaip ir kiti, nori, kad ateitumei, tad tikimės Tave rytoj sutikti. Labanaktis"

Nustebau ją perskaičiusi. Vis galvojau ką man daryti ir būtent tuomet prisiminiau Jungkook pasakytus žodžius vakar. "Neversiu Tavęs man atsiverti ir išsipasakoti, tačiau neatstumk manęs ir kitų mano draugų. Jie tikrai stengiasi iš visų jėgų su Taimi susibendrauti."  Ir paėmusi telefoną atrašiau:

L: "Kelintą man ateiti?"

JK: "Lauksim Tavęs šeštą valandą."

Užrakinau telefoną tai parašiusi. Tikiuosi neteks gailėtis...