Vanilinė cigaretė

42 dalis

Jų kiemas. Greitai išlipu iš mašinos ir bėgu link durų. Leo seka iš paskos. Pribėgusi duris iš visų jėgų imu belsti jas. Trankau kiek tik jėgos leidžia. Išgirstu žingsnius. Jie artinasi link durų ir galiausiai jos atsiveria. Pamatau V. Jo akys patinusios, po akimis mirguliuoja juodi ratilai.

Pamačiusi jį aš apsiverkiu ir puolu jam į glėbį. Jis nesuvokęs kas nutiko stovi ir nieko nedaro. Jis nesupranta kas vyksta.

- Atleisk! - kukčiodama tariu jam. - Atleisk, atleisk, atleisk...

Jis atsitraukia. Jo žvilgsnis surimtėja. Jis nužvelgia mane nuo galvos iki kojų ir atgal. Jo žvilgsnis sustojo ties mano veidu. Įdėmiai žiūrėjo į mano akis, lūpas ir net skruostus.

- Luka? - susivokęs taria. - Ką Tu čia veiki?

- Atleisk man.. - puolu ant kelių ir nusilenkiu jam. - Atleisk, Taehyung. Ašnežinojau visko. Aš nieko nežinojau ir taip su Tavimi pasielgiau. Su visais jumis. Aš tokia kvailė...

- Stokis, - taria eidamas link manęs. Jis apkabina mane ir padeda atsistoti. - Aš Tavęs nekaltinu. Tu mane smarkiai išgąsdinai.. Prašau, nesielk taip daugiau. Nemarink savęs.. - jis ima šluostyti mano ašaras, riedančias ne tik skruostais, bet ir kaklu. Staiga paėmusi savo ranką pridedu ją prie V kaktos.

- Tu degi.. - pačiupau jį už rankos. - Eime į kambarį. Aš Tavimi pasirūpinsiu.

V kiek susigėdo, tačiau pradėjo eiti link manęs, o po to rodė kelią. Lipom laiptais į antrą aukštą. Man buvo labai neramu dėl jo. Jis atrodė toks silpnas ir bejėgis. Jo oda išblyškusi, o akys apsiblaususios šėšėliu. Eidamas priešais mane jis susiūbavo ir pasviro atgal. Aš spėjau sureaguoti ir greitai jį prilaikiau. Greitai užbėgau aukščiau ir paėmusi jo rankas užsimečiau jį sau ant nugaros. Buvo sunku. Mano kojos vos ėjo, tačiau jam taip bus lengviau.

Užtempusi jį į antrą aukštą, pastačiau jį ant kojų, tačiau nesėkmingai. Vos spėjau apsisukti, kaip pajaučiau jo prisilietimą ir tada BAM! Mes gulime ant šaltų grindų. V neteko sąmonės ir užkrito ant manęs. Iš visų likusių jėgų stengiausi jį pakelti ir man šiaip ne taip pavyko. Nutempiau jį į jo kambarį ir paguldžiau į lovą. Greitai nubėgau į pirmą aukštą pas brolį.

- Nuvažiuok iki vaistinės. Reikia karštį slopinančių vaistų ir kokio tirpalo nuo gripo. Jei gali, pakmk dar arbatos ir šokoladinių pyragaičių su kokoso drožlelėmis. - išbėriau viską jam. Jis nusišypsojo ir linktelėjęs išvažiavo, o aš pati nubėgau atgal.

Paruošiau V kompresą. Uždėjusi jį jam ant galvos pamatavau temperatūrą - 39.3 Apklojau jį adialu ir sedėjau šalia jo.

- Luka, ar gali man padainuoti? - vos ne vos ištaria V.

Šis jo klausimas mane privertė šypsotis. Aš atsikosėjau ir pradėjau dainuoti "Stigma". Stengiausi kiek įmanoma labiau, tačiau iki tobulumo dar toli. Baigus dainą atsistojau ir pakeičiau jam kompresą. Jis suėmė mano ranką.

- Ačiū, - tarė jis.

Stojo tyla. Aš žavėjausi juo. Jis nemoka slėpti savo emocijų ar minčių. Tai privertė mane šypsotis. Ir po jo šio paprasto žodelio aš ištirpau. Aš pabučiavau jį į žandą ir tariau:

- Tae, čia Tau ačiū, kad atsiradai mano gyvenime ne tik kaip autoritetas, bet ir kaip draugas..