Vanilinė cigaretė

5 dalis

- Nagi, sakyk, - kiek draugiškiau tarė jis.

- Klausyk, nereikia apsimetinėti, kad Tau labai rūpi. Geriau susitvarkyk ir susėdę aptarsime kelias taisykles dėl kambario. Gerai? - užsimerkiau ir uždėjau savo ranką sau ant kaktos. Vaikinas nusišypsojo ir pasiėmęs kelis daiktus nuėjo atgal į vonios kambarį. Aš tuo tarpu pasiėmiau cigaretę ir išėjau į kambaryje esantį balkoną.

- Ir už ką man visa tai? Ką aš blogo padariau, kad dabar esu užstrigusi tokioje padėtyje? - kiek nusivyliau ir prisidegiau cigaretę. Stovėdama balkone ir rūkydama išgirdau, kaip prasiveria vonios kambario durys ir pro jas išeina vaikinas. Jis prieina prie balkono ir pamatęs mane rūkančią nusisuka ir atsisėda ant savo lovos. Baigusi rūkyti užeinu į kambarį.

- Tu rūkai? - jis rimtu tonu paklausia.

- Ne, tik palaikau degimą. - sarkastiškai jam atsakau ir atsisėdu ant lovos.

- Tai labai kenkia sveikatai, - kiek nusiminusiu balsu taria jis.

- Gal geriau pereinam prie kambario taisyklių, nemanai? - jis kiek kilsteli savo lūpų kampučius ir linkteli. - Tai va. Pirma taisyklė bus: Nesivesti į kambarį savo draugų ir tas galioja asmeniškai Tau.

- Palauk palauk. Iš kur Tu iš vis ištraukei, kad aš jų turiu? - kiek sutrikęs tarė jis.

- Prieš ateidama į kambarį parke sutikau Tavo draugą.

- Iš kur ištraukei, kad ten būtent mano draugas?

- Jei Tu nesi Jeon JungKook, tada aš Tavęs atsiprašysiu ir pasakysiu, kad suklydau.

Tuomet stojo tyla. Vaikinas išsigandęs žiūrėjo į mane ir nežinojo ką pasakyti.

- Klausyk, pasakysiu Tau tą patį, ką sakiau ir Sugai. Jūs man neįdomūs.

- Kaip tai neįdomūs? - dar labiau susiraukė ir žiūrėjo į mane. - Jei mes būtume Tau neįdomųs, ar Tu žinotumei mūsų vardus ir kaip mes atrodom? - jis sarkastiškai nusišypsojo ir žvelgė man tiesiai į akis.

- Pripažįstu, tai labai keista ir kvaila, tačiau man tikrai neįdomios įžimybės. Viskas kas mane domina, tai - jūsų dainos ir choreografija. Tai viskas. - aš kalbėjau rimtai žiūrėdama jam į akis.

- Ouuu.. Supratau. Tačiau tai nesąžininga. Tu žinai mano vardą, o aš Tavo ne.

- Aš Luka.

- Malonu su Tavimi susipažinti, Luka. Tikiuosi mes sutarsime. - jis užsimerkė ir nusišypsojo. - Beja, atsiprašau už savo išvaizdą Tau užėjus į kambarį. Buvo tikrai nemalunu.

- Pamirštam. Toliau, kita taisyklė. Kai eini į dušą užsirakink. Ir aišku po kambarį nevaikščioti pusnuogiam.

- Sutinku su šiuo. - jis vėl nusijuokė. - Tai daugiau nepasikartos. Dabar mano taisyklė. Nerūkyti kambaryje ir balkone. Visi dūmai eina į kambarį.

- Gerai. Dar Turi ką pridėti?

- Taip. Kadangi esi mergina, tikriausiai duše užtrunki ilgai, tad į dušą eisiu pirmas aš.

- Geras argumentas. Gerai. Taip pat nelįsti vienas kitam prie svetimų daiktų. Ir jei grįžti į kambarį nakti, neįjunginėk šviesos. Aš taip irgi nesielgsiu.

- Gerai.

Kiek patylėjom.

- Jei daugiau neturi ką pridėti, tuomet aš einu į dušą ir miegot. - atsistojau iš nuėjau link savo lagamino. Susiradau švarius drabužius ir nuėjau į dušą.

Po pusvalandžio išėjau iš dušo ir stovėjau prie veidrodžio. Mano šviesūs plaukai buvo sulipę nuo vandens, o per kūną bei ant jo likusias žaizdas ir randus tekėjo šalti vandens lašai. Išsišluosčiau visą save rankšliuosčiu ir susipynus dvi kasytes išėjau iš vonios kambario. Išėjusi išgirdau kaip jis dainuoja. Jo angeliškas balsas vis kilo ir leidosi. Balsas nuostabiai gaudė visas natas. Pamatęs mane jis nutilo.

- Atsiprašau. - tarė jis ir nusisuko.

- Viskas gerai. - aš tyliai nuėjau iki lovos, pasidėjai savo lagaminus po lova ir pasiklojus ją atsiguliau ir pasiėmiau iš kuprinės kompiuterį.

- Tu dar neisi miegoti? Jau beveik dešimt. - susirūpinęs tarė angeliško balso savininkas.

- Ne, man dar daug ką reikia padaryti. Tačiau jei Tau trukdo iš kompiuterio sklindanti šviesa aš galiu išeiti.

- Ne, viskas gerai. Jei reikės kokios pagalbos gali drąsiai mane žadinti. - jis vėl nusišypsojo ir atsigulęs apsiklojo. - Labanaktis, Luka.

{4 valanda nakties}

Aš vis dar dirbu prie kompiuterio. Staiga, vaikinas miegantis kitoje kambario pusėje ėmė muistytis ir skleisti keistus garsus.

- Dieve, jis mane nervuoja.

Aš atsistojau ir niėjau iki jo lovos norėdama jį pažadinti. Priėjusi pastebėjau, kad jis smarkiai prakaituoja. Jo veido išraiška labai neaiški. Jis atrodo lyg pykdamas, tačiau kartu ir bijantis. Jis vis muistosi nerasdamas sau vietos.

- Jungkook. - tariau aš, - Jungkook, pabusk, - ėmiau jį šiek tiek judinti. Jis prasimerkė ir staigiai atsisėdo. - Viskas gerai?

Jis atsisuko į mane. Jo akyse kaupėsi ašaros. Jis žiūrėjo į mane išsigandusiomis akimis ir nesuprato kas vyksta.

- Jungkook! - kiek garsiau šuktelėjau. - Klausiu, ar viskas gerai?

Jis be jokių žodžių puolė man į glėbį ir ėmė verkti.. Ir ką man dabar daryti?