Vanilinė cigaretė

36 dalis

- Nagi, prisėskit, - nusišypsojęs tarė Leonardas. Atsisukau į Jungkook ir mes atsisėdome. - Štai meniu, imkit, ką nors užsisakykit. Sąskaitą apmoku aš. - bekalbėdamas jis šypsojosi ir vis žvilgčiojo į Jungkook.

- Mes čia ne valgyti atvažiavom, - pradėjau kalbėti lietuviškai, kad nesuprastų draugas. - Ko iš manęs nori? - piktai paklausiau. Staiga pajaučiau, kaip Jungkook suspaudžia mano ranką ir priverčia atsisukti į jį. - Nesijaudink. Viskas gerai. Juk Tu šalia manęs, - tariau korįjietiškai žiūrėdama į šalia sėdinčio Jungkook akis ir šypsodamasi.

- Nenoriu trukdyti jūsų meilikavimo vienas kitam, tad eisiu prie reikalo, - tarė Leo. - Visų pirma, tai, Luka, noriu, kad persikeltum gyventi pas mane. Noriu, kad mano sesutė gyventų kaip princesė, nesijaudindama dėl pinigų.

- To nebus. - pertraukiau jį. - Nesiruošiu gyventi su žmogumi, kuris pamiršo apie mano egzistavimą. - ryžtingai atšoviau jam.

- Išklausyk mane iki galo, - tarė Leo.

- Ne, tai Tu mane išklausyk! - užrėkiau. - Tu palikai mane prieš penkis suknistus metus. Nerašei, neskambinai, neaplankei. Kaip man reikėjo jaustis, kai prižadėjai visada manimi rūpintis? Iš pradžių paliko tėvai, o tada ir Tu! Vis dar tikiesi, kad aš viską pamiršiu ir gyvensiu su Tavimi? Pasigydyk! - mano balsas buvo pakeltas. Gan smarkiai. Jungkook atsisuko į mane.

- Luka, nusiramink. Aš šalia. - vis kartojo jis. Aš giliai įkvėpiau ir šiek tiek nurimau.

- Viskas? Galiu kalbėti toliau? - paklausė Leo. - Taigi, kaip jau minėjau, noriu, kad persikraustytum pas mane. - nesulaukęs atsakymo pradėjo kalbėti toliau. - Taip pat, norėjau atsiprašyti, kad tiek laiko Tau nieko nepranešiau. Turėjau daug sunkumų, man niekas nepadėjo ir turėjau suktis iš visų jėgų. Visada maniau, kad esu per prastas, kad Tavimi pasirūpinčiau, tad plušau iš visų jėgų. Atsiradus galimybei persikėliau gyventi čia. Maniau, kad sulauksiu kol Tu baigsi mokyklą ir Tave susirasiu, tačiau kai prisiruošiau su Tavimi susisiekti, pastebėjau Tave vaikštančią Londono gatvėmis. Tad išsiaiškinau kur Tu dirbi ir nusprendžiau užsukti. - ramiai kalbėjo jis. - Atsiprašau ir už savo veiksmus tą dieną. Elgiausi tikrai kiauliškai. - jis nutilo. Giliai įkvėlė ir tęsė toliau, - Šiandien norėjau susitikti, kad tai išsiaiškinti. Aš nenoriu Tavęs prarasti. Tu puikiai supranti, kad likome tik mes dviese. Mes šeima, o šeima turi laikytis kartu. Ar taip?

- Tu teisus, - tariau. - Šeima turi laikytis išvien, tačiau Tu išėjai iš mano gyvenimo. Taip pat, mane Tu praradai, kai penkerius metus nesugebėjai pam pranešti, ar Tau viskas gerai. - ties šiais žodžiais atsisukau į Kookie, - Keliaujam, - tariau jam korėjietiškai neparodydama jokių emocijų.

- Tu negali išeiti ir mane palikti, - surėkė jis ir čiupo mane už rankos.- Tu negali atsukti nugaros savo broliui! - rėkė jis.

- Aš Tau neatsuku nugaros, Leo. Aš tiesiog šiuo metu neoriu Tavęs matyti. Jei tikrai nori vėl atkurti sesers ir brolio santykius, rodyk pastangas, tačiau kol kas aš Tau negaliu atleisti.

Aš išsilaisvinau iš jo gniauštų ir su Kookie išėjome, palikdami Leonardą užnugary. Aš jaučiausi tragiškai, tačiau pasielgiau teisingai. Kelios ašaros nuriedėjo mano skruostu, tačiau nenorėdama to parodyti, jas nusišluosčiau.

Atsisukau į Jungkook, kuris kalbėjo telefonu. Jis atrodė supykęs. Jo kumščiai suspausti, o veidas piktas. Priėjau prie jo ir nusišypsojusi tariau:

- Eime pasivaikščioti.

Mačiau, kaip jo veido išraiška pasikeičia. Jis nusišypso ir atleidžia sugniaužtas rankas.

- Ačiū, kad buvai su manimi, - tariau jam iš nusišypsojau.