Vanilinė cigaretė

47 dalis

- Apsipirkai? - paklausia V stovėdamas šalis ir stumdydamas pirkinių vėžimėlį.

- Beveik, liko tik nupirkti bulvių ir galėsim keliauti namo, - nusišypsau jam ir nulėkiau ieškoti reikiamo produkto. Aplaksčiau visą parduotuvę, tačiau nieko neradau. - Tae, nėra pagrindinio ingridiento. - nusiminusi tariau jam.

- Nesijaudink, gal tuomet gali pagaminti ką nors kito? - susidomėjęs paklausė jis.

Aš kiek pamąsčiau ir galiausiai striktelėjusi iš laimės kaip mažas vaikas paėmiau ir V krepšį ir pasileidau į produktų paiešką.

{Po valandos}

- Pagaliau namie, - atsidusęs taria V.

- Eik į lovą, - paliepiu jam. - Aš tuojaus išvirsiu arbatos ir pradėsiu gaminti valgyti, tinka? - paklausiau pastačiusi kaisti arbatinuką. Jis linktelėjo ir nuėjo į savo kambarį.

{Po poros valandų}

- Štai, - atėjusi į Tae kambarį tariau. - Tai yra lietiniai blynai. Atnešiau paragauti su varške ir su bananais. - pastačiau padėklą su maistu jam ant kelienių, o pati atsisėdau šalia jo ant žemės. - Skanaus! Tikiuosi patiks.

Iš pradžių jis kiek nedrąsiai atsignybia gabalėlį blyno ir įsideda į burną. Po to sekantį, tada dar vieną. Galiausiai suvalgęs abu blynus išsidrėbia per visą lovą ir atsidūsta.

- Tokio dalyko dar gyvenime nesu ragavęs, - džiūgauja jis. Luka, ačiū! Tai buvo nerealu! - tai išgirdus apsidžiaugiau, o Tae pagulėjęs kiek atsikvėpia.

Staiga išgirstu skambant telefoną. Greitai nubėgu pasižiūrėti kas skambina ir nustebau pamačiusi auklėtojos iš vaikų globos namų vardą. Nieko nelaukusi pakėliau ragelį ir įsijungiau kamerą. Ekrane pamačiau savo mergytę Saulę. Ji šypsodamasi mojavo man.

- Labas, Luka! - riktelėjo ji. Nepajaučiau, kaip iš džiaugsmo mano veidu nuteka kelios ašaros.

- Sveika, Saulyte! Kaip Tu laikaisi? - nusivaliusi ašaras paklausiu jos.

- Labai Tavęs pasiilgau, - tai tarusi ji pradeda verkti.

{Taehyung pov.}

Pamačiau, kaip jis pakėlusi ragelį šypsosi. Tos jos nesuvaidintos emocijos, o ta nuostabi šypsena. Norėčiau matyti ją tokią kiekvieną dieną, bet, dėja, negaliu. Ji tiek daug stengiasi dėl mūsų. Dėl manęs. Pastebėjau, kokia ji būna pavargusi. Ji dieną dirba darbe arba šiuo metu prižiūri mane, o naktimis dirba su kompiuteriu. Ji užsikrovusi darbais, o aš negaliu niekuo padėti. Tai žudo.

Pastebėjau, kad jai ištarusi pirmą sakinį, jos veidu nurieda ašaros. Ji atrodo laiminga, bet kartu ji slepia didžiulį skausmą. Noriu, kad ji su manimi apie tai pakalbėtųz Noriu jai padėti. Noriu būti šalia jos, kai too labiausiai reikia. Noriu, kad ji visada jaustųsi laiminga ir gyventų nuostabų gyvenimą. Tačiau kaip man tai pakeisti?

Ji kalba telefonu. Matau, kad su kiekvienu sakiniu jos emocijos keičiasi. Iš laimingos į liūdną, iš liūdnos į piktą, o iš piktos į labai laimingą. Pastebėjau, kaip ji judina nosytę, kai yra nusiminusi ir kaip suraukia antakius būdama pikta.

Jai padėjus ragelį ji pradeda verkti. Jos ašaros teka jos skruostais kaip upelis. Ji klupi ant žemės ir raudoja. Nesuprantu ką ji šneka, tačiau pakilęs iš lovos priėjau ir ją stipriai apglėbiau rankomis.

- Aš šalia, - švelnio tariau jai. - Neverks, aš visuomet šalia.