Vanilinė cigaretė

18 dalis.

Tai va. Dabar yra šiek tiek po šešių. Jau vakaras ir aš dirbu restorane į kurį taip veržiausi patekti. Po pokalbio su Jimin aš nuėjau iki bendrabučio ir patekau į kambarį, tačiau labai įdomiu ir kiek pavojingu būdu. Man teko į kambarį lipti per kaimyno balkoną, kadangi mūsų kambario durų taip ir nesugebėjau atidaryti. Tačiau sėkmingai patekau ir "išėjau" iš kambario. Atėjus į darbą buvau kiek prastos nuotaikos, tačiau patikėkit manim, dabar ji dar blogesnė. Pas mus atėjo kelios garsenybės, kurios iš savęs stato žymiai daugiau, negu iš tikrųjų yra. Tai mane labai erzina, tačiau tenka su tuo susitaikyti ir elgtis mandagiai.

"Tau liko tik trys valandos, Luka. Kentėk." Taip save raminau visą vakarą.

Taigi va, grįžkim prie mano įkyrių klientų, kuriuos turiu aptarnauti. Už stalo sedėjo kažkokia penkių asmenų grupė: dvi merginos ir trys vaikinai. Kažkokios kylančios žvaigždės. Jie arogantiški, pasipūtę ir įžūlūs. Visi jie. Man priėjus priimti jų užsakymą, viena mergina mane gražia forma išvadino stora, baisia ir pasileidėle, kuri neturi gyvenimo ir laižo kitiems subines, kad užsidirbčiau pragyvenimui. Aišku, po gerų 5 minučių įžeidinėjimų klausimo, galiausiai priėmiau jų užsakymą ir nuėjau jį priduoti. Nepraėjus nė kelioms minutėms jie pasikvietė mane prie savo staliuko, išsakė kažkokius savo nepasitenkinimus ir pasakė ką nors įžeidžiančio, o galiausiai liepdavo išeiti ir tai tęsėsi iki kol jų maistas buvo pagamintas. Prieš patiekiant jiems maistą turėjau eiti pasitikti ateinančius svečius. Priėjusi prie durų sutikau tris vaikinus, kuriuos jau žinojau. Juos išdavė kaukės ant veido.

Palydėjau juos prie staliuko ir padavusi meniu nuėjau patiekti kitiems klientams maisto.

- Štai jūsų užsakymas, - mandagiai tariau ir išdėliojau lėkštes ant stalo. - Skanaus maisto. - tariau su šypsena veide ir nuėjau nuo stalo iki vaikinų, kurie jau nusiėmė veido dangalus. Tai buvo Jimin, V ir Jungkook.

- Ar jau galiu priimti jūsų užsakymą? - *korėjietiškai* paklausiau.

- Padavėja! Ta stora su baisia šukuosena, prieik. - šūktelėjo mano "nuostabūs" klientai, kuriems jau nunešiau maistą, kad jie užsikištų. Aš atsisukau į vieną iš bendradarbių ir gestais paprašiau kad ji prie jų nueitų. Ji taip ir padarė.

- Mums šefo staigmeną ir dvi porcijas dienos patiekalo, - tarė Jimin ir atidavė man savo meniu. Likę du padarė taip pat. Aš kiek nusilenkiau ir nuėjau nuo jų staliuko.

- Mums reikia ne Tavęs, o tos kitos! - sušuko mergina nuo staliuko, kurį turiu aptarnauti aš.

Padėjau meniu ir pateikiau į virtuvę vaikinų užsakymus. Priėjau prie savo staliuko ir perėmiau savo darbą ir bendradarbės.

- Kuo galėčiau padėti? - tariau.

- Kas čia? - piktai tarė vienas iš vaikinų ir atkišo man dubenėlį.

- Tai sriuba, - kiek sarkastiškai tariau jam.

- Aš suprantu, kad čia ne salotos. Ar aš Tau panašus į tokį kvailį? - ėmė rėkti jis.

- Pone, prašau nusiraminkit. - gražiai tariau jam. Tačiau jis pašoko iš savo vietos ir priėjo prie manęs.

- Neramink manęs. Pati mane ir įsiutinai, kvaiša. Kaip tokias kaip Tu iš vis priima į tokį restoraną? Ar čia visos tokios vištos kaip Tu? - jis rėkė ir ėjo vis arčiau manęs. - Tokios kaip Tu visą laiką ir lieka voliotis savam šūde.

Aš sugniaužiau kumščius. Jaučiau neapykantą ir norėjau jam gerai vožti. Jis mane siutina ir kiekvienas jo žingsnis link manęs verčia mane netekti kantrybės. Galiausiai jis paėmė tą patį dubenėlį su sriuba ir pakėlęs jį man virš galvos apipylė mane.

- Turėkis dabar. Ir kitą kartą žinok savo vietą. Mūsų sąskaitą apmoki Tu. - ties šiais žodžiais jie susirinko savo daiktus ir apsisukę išėjo.

Aš likau stovėti vienoje vietoje šlapia galva ir drabužiais. Mano kantrybė trūko...