Vanilinė cigaretė

28 dalis

- Tu manęs neprisimeni? - staiga mano mintis pertraukia kliento balsas.

- A-aš.. - ėmiau mikčioti.

- Reiškias prisimeni. Tai gerai. Dabar įdėmiai klausyk. Palieki darbą šiandienai ir sėdi šalia manęs pavakarieniauti. Vis dėlto, ne kiekvieną dieną sutiksi savo broliuką. Bent jau taip buvo anksčiau. Dabar, žinoma, Tu persikraustysi pas mane, paliksi darbą ir gyvensi atsipūtusi matydama savo mylimą brolį kiekvieną dieną. Ta proga ir prisėsk. - tarė jis. Po jo žodžių, aš įgavau drąsos jam ką nors pasakyti.

- Atleiskite, tačiau aš dirbu, o mano darbo taisyklės neleidžia vakarieniauti su savo klientais. - ištiesiau jam meniu. - Kai išsirinksite patiekalą, praneškite, aš prieisiu. - tai tarusi nusilenkiau or apsisukau eiti link baro, tačiau jis čiupo mano ranką ir tempė mane atgal.

- Luka, Tu tikriausiai manęs nesupratai. Tai buvo ne prašymas, o paliepimas. - jis buvo piktas, tačiau kartu šypsojosi. Prie manęs pribėgo Ričerdas ir padėjo man ištrūkti iš brolio rankų.

- Atleiskite, tačiau taip elgtis su padavėja negalima, - angliškai tarė Ričerdas.

- Luka, matau turi gerbėjų. - nusijuokė brolis.

Aš pradėjau verkti ir pabėgau iš salės. Greitai perairengiau į savo dravužius ir išbėgau iš restorano pro galinį išėjimą. Ėmiau bėgti kiek išgali kojos. Bėgau nesustodama, nes žinojau, kad jei sustosiu, jis mane pagaus. Aš myliu savo brolį, bent jau mylėjau. Jis mane paliko penkiems metams. Jis žadėjo, kad susiradęs darbą vėliausiai po metų mane pasiims, bet jis melavo. Jis mane paliko. Vient pagalvojus apie tai mano akyse vis daugėjo ašarų, kurių nebeišgalėjau sulaikyti. Nežinau kodėl, bet atbėgau iki BTS namų. Ėmiau skambinti jiems į duris be sustojimo, kol galiaudiai Taehyung atidarė duris. Tik pamačiusi jį puoliau jam į glėbį, jam dar nespėjus ko nors pasakyti. Stipriai jį apkabinau ir verkiau. Taip smarkiai verkiau, kad net pradėjau kūkčioti. Jaučiau, kaip jis atsako į mano apkabinimą ir ima glostyti man nugarą, kad nusiraminčiau.

- Tae, kas ten? - išgirdusi Jungkook balsą paleidau V ir atsisukau į jį. - Luka, kas nutiko? - jam paklausus šio klausimo ėmiau dar labiau verkti. Jis pribėgo prie manęs ir apkabinęs įsivedė į namus ir pasodino ant sofos. Visą laiką laikė mane glėby ir nepaleido iki kol nuo ašarų neužmigau taip ir nesugebėjusi jiems paaiškinti kas nutiko.

{Kim Taehyung pov.}

Atidaręs duris pastebėjau Luka. Jos veidas buvo nusiminęs, o iš akių bėgo ašaros. Ji buvo kiek uždususi, tikriausiai bėgo. Pamačiusi mane ji puolė man į glėbį ir tuomet pasijutau pilnas. Aš nedelsdamas ją apkabinau ir ėmiau raminti. Jaučiau, kaip jos mielas veidelis prisispaudžia man prie krūtinės, o gležnos rankytės įsikabina man į maikę, tačiau kaip ir vakar, viskas greitai pasibaigė. Išgirdusi ir pamačiusi Jungkook ji paleido mane ir nuėjo pas mano draugą. Aš vėl pasijutau nereikalingas. Mano širdis ėmė spurdėti iš skausmo, tačiau aš nieko dėl to negaliu padaryti. Ji skirta ne man. Ji patinka mano broliui.

"Tae, nesitikėk, ji nebus su Tavimi. Niekada." - pagalvojau ir nepajutau, kaip iš akių pradėjo telėti ašaros. Kad niekas nepastebėtų jas nusivaliau ir nuėjau į virtuvę. Nors Jungkook dabar yra su Luka, aš vistiek noriu jai padėti, tad bent jau padarysiu arbatos, tačiau atnešęs arbatos jai į kambarį, mergina jau miegojo įsikabinusi Kookie į marškinėlius, o jos veidu vis dar tekėjo ašaros.

- Tae, - taria Jungkook, - Ji dėl kažko įskaudinta. Man skauda širdį, kai matau ją tokią. - jis nusimina. - Aš noriu jai padėti, bet nežinau kaip. Gal gali man padėfi ką nors sugalvoti?