Vanilinė cigaretė

9 dalis

{Kim Taehyung pov.}

Mes visi išlipom iš mašinos. Luka atrodė lyg be emocijų, tačiau eidama atsisuko ir padėkojo mums už pagalbą. Tačiau viskas pasisuko ne tokia linkme, kuria tikėjomės, kad pasisuks. Ji pradėjo eiti per kelią net nepažiūrėjusi ar yra mašinų, o deje, jų buvo. Aš pribėgau prie jos ir staigiai apkabinęs atsitempiau atgal. Žinoma, nesitikėjau tokios reakcijos, kurią gavau. Ji užlipo man ant kojos su savo kulnu ir kai atlaisvinau savo rankas, pastūmė mane.

- Dar kartą prie manęs prisiliesi ir Tu lavonas! - ji garsiai užrėkė. Tačiau pramerkusi akis ir pamačiusi mane sėdintį ant žemės, jos žvilgsnis pasikeitė.

{Lukos pov.}

Aš stoviu kaip suakmenėjus ir žiūriu į sėdintį ant žemės Taehyungą.

- Kas Tau negerai? - užrėkė Jimin. - Jis tik norėjo Tau padėti, o Tu šitaip. Jei ne jis, Tu jau gulėtum pervažiuota mašina.

Aš jį ignoravau. Žiūrėjau į pargriautą vaikiną ir galiausiai sukaupusi visą drąsą priėjau prie jo. Jis pakėlė galvą ir žvelgė į mane. Ištiesiau jam ranką norėdama padėti atsikelti. Jis ją paėmė ir atsistojęs nusivalė kelnes.

- Ačiū ir atsiprašau, - tariau aš, tačiau kaio visada šaltu tonu.

- Nėra už ką, o dėl šito neimk į galvą. Viskas getai kas gerai baigiasi. Juk nė vienas iš mūsų nesusižalojo, tiesa? - tai taręs jis plačiai nusišypsojo ir uždėjo ranką man ant peties. - Tu kartais niekur nevėluoji?

Po jo šio klausimo aš atsipeikėjau.

- Shit! Pokalbis! - tai sušukusi ėmiau bėgti. Prabėgusi kelia dar kartą atsisukau į juos. - Dar kartą ačiū ir atsiprašau! - jis nusišypsojo, tačiau Jimin ir Jungkook buvo kiek nepatenkinti.

Užėjau į vidų. Čia buvo ramu ir tylu, žmonių nebuvo, tik padavėjos ir barmenai lakstė iš kampo į kampą nerasdami sau vietos. Nekreipusi į juos dėmesio nuėjau iki direktoriaus kabineto. Pasibeldžiau į duris ir kai išgirdau leidimą užeiti, nulenkiau durų rankeną ir stumtelėjau duris į priekį.

- Sveika. Užeik ir prisėsk. - jis bėgiojo po kambarį ir, kiek supratau, ieškojo kažkokių dokumentų. - Atleisk už tokią netvarką kabinete ir už tai, kad lakstau po kabinetą nerasdamas sau vietos.

- Nieko baisaus. - aš atsisėdau ant kedės ir laukiau pokalbio pradžios. Galiausiai jis rado reikiamų dokumentų ir atsisėdo į savo vietą prie kompiuterio.

- Tai va, nepakeitei nuomonės dėl darbo? - paklausė jis.

- Ne. Vis dar esu pasiruošusi dirbti čia.

- Puiku. Dabar pagrindinis klausimas : kuriuo metu nori dirbti? Darbas yra nuo 9 ryto iki 9 vakaro. Jei nori dirbti tik pusę darbo dienos, man reikia žinoti kuriuo metu Tu nori dirbti, ar iš ryto, ar vakare?

- Vakare. Nuo 15 iki 21 vakaro. Tačiau kol dar vasara, galiu dirbti ir pilnu etatu nuo ryto iki vakaro.

- Puiku. Iš karto noriu pranešti, kad būtent vakare, kažkur nuo 19 iki 21 valandų prasideda sunkus ir varginantis darbas. Tu įstengsi? - jis žvelgė man į akis.

- Taip.

- Tuomet gali pradėti nuo rytojaus.

- Aš galiu net ir šiandien pradėti. - užtikrintai tariau jam.

- Šiandien pas mus atvyksta žmonės iš korėjos. Jie visam vakarui išsipirko visą restoraną. Nemanau, kad Tu susitvarkysi pačią pirmą dieną. - kiek patylėjęs atsakė man.

- Aš laisvalaikiu studijavau korėjiečių kalbą, kultūrą bei tradicijas. Manau būsiu jums naudinga, kadangi laisvai kalbu korėjiečių kalba bei dar keliomis.

Restorano direktorius liko apstulbęs. Jis gan ilgai mąstė ir galiausiai tarė.

- Gerai. Eime į salę. Pristatysiu Tave darbuotojams ir jie padės Tau su pasiruošimu vakarui. Tu pradėsi nuo šiandien.