Vanilinė cigaretė

31 dalis

- Tai gal šiandien pasiliksi? - paklausė susidomėjęs Jungkook.

- Jei jūs nieko prieš, - kiek pagalvojusi atsakiau ir vaikinai nudžiugo.

- Tai kokį filmą žiūrėsim? - apsidžiaugęs paklausė V.

- Ar mėgstat siaubo filmus? - paklausiau jų ir visi, išskyrus Jungkook, atsisakė žiūrėti tokio žanro filmą. - Na, tuomet neturiu jokių pasiūlymų. Išrinkit žanrą, aš išrinksiu filmą.

- Kaip dėl romantikos? - paklausė Jin. Visi sutiko, tad teko ir man. Šiaip nesu tokių filmų megėja. Netikiu pasakomis ir meile iš pirmo žvilgsnio.

- Radau kažkokį naują filmą. Pavadinimas "Kissing Booth". Jums angliškai tinka?

- Taip, - visi choru sutiko ir aš paleidau filmą.

- Palauk! - sušuko V. - Reikia užkandžių!

- Aš su Luka galiu nuvažiuoti iki parduotuvėm, o jūs paruoškit vietą filmui. - tarė Jimin ir atsisuko į mane. - Tau tinka? Aš nenoriu rodytis viešumoje po to, kas nutiko tąkart.

- O gal galim tuo pačiu nuvažiuoti iki bendrabučio? Man reikia pasiimti kelis daiktus. - nedrąsiai paklausiau, tačiau vaikinas nedvejodamas sutiko.

Atsisėdom į mašiną ir pradėjom važiuoti. Atrodžiau kiek nusiminusi dėl visko, kas nutiko dieną.

- Viskas gerai? - paklausė Jimin. - Atrodai sunerimusi ir kiek nusiminusi.

- Iš galvos neišeina dienos įvykiai ir tiek. - atsakiau neatsisukusi į jį.

- Gal nori apie tai pakalbėti?

- Tiesą pasakius nežinau. - nusukau veidą į lengą ir stebėjau pro šalį slenkančius namus.

- Kas nutiko tarp Tavęs ir Tavo brolio?

- Tai labai ilga ir liūdna istorija, Jimin. - atsidususi tariau. - Tačiau jei Tau įdomu, galiu papasakoti. - jis linktelėjo. Aš giliai įkvėpiau ir susikaupusi pradėjau pasakoti savo istoriją. - Viskas buvo nuostabu seniau. Šeima, draugai, nuostabūs prisiminimai. Viskas buvo tobula. Tėvai dirbo garsioje įmonėje. Mama buvo choreografė ir statė nuostabiausius šokius garsiems žmonėms, o tėtis buvo grupės "XXX" (x- vietos, pavadinimai, adresai ir numeriai bus žymimi taip) prodiuseris. Jie puikiai sutarė su savo klientais ir buvo tikrai gerbiami žmonės. Tačiau, kad ir koks sunkus būtų darbas, jie neužmiršdavo ir mūsų. Tėvai mane ir brolį mylėjo iš visos širdies, lepino mus, vertė tikėti pasakomis, kad gyvenimas yra nuostabus. Ir štai atėjo mano penktasis gimtadienis. Mes puikiai praleidome laiką viename iš pramogų parkų, apsilankėme kino teatre ir galiaudiai užsukome pavalgyti į piceriją. Namo važiavom gan vėlai, buvo tamsu. Pamenu tik tiek, kad pykausi su broliu, kuris važiavo su atidarytu langu. Man buvo šalta ir aš pradėjau verkti. Tėtis buvo už vairo, tačiau atsisuko į mus su broliu, o toliau tamsa. Prisimenu, kad pramerkusi akis buvau greitosios automobilyje permirkusi iki paskutinio siūlo ir apklota daug dekių. Šalia manęs sedėjo ir verkė brolis, žiūrėdamas į mašiną, iš kurios išnešami mūsų tėvai. Iš pradžių nesupratau kas vyksta, vis dėlto buvau tik penkerių. Tačiau laikui bėgant viskas paaiškėjo. Tėtis nusuko nuo tilto, kai atsisuko į mane. Kadangi tik brolio langas buvo atidarytas jis mane ištraukė. Zjis norėjo padėti ir tėvams, tačiau kiek žinau tėtis jam liepė gelbėti mane. Po to įvykio, brolis visada mane gindavo. Mes patekom į vaikų globos namus. Ten vaikai dažnai mane erzindavo i iš manęs tyčiodavosi, taip pat kaip ir mokykloj. Tačiau brolis visada buvo mano sergėtojas ir mano didvyris. Jis pasakojo man apie tai, kaip maldavo tėčio koledų ir klientų paskolinti pinigų laidotuvėms, tačiau jie visi tik juokėsi jam į veidą. Jie atstūmė mus ir nepadėjo surengti laidotuvių. Tačiau jis visada buvo šalia manęs ir sulaukęs aštoniolikos išėjo. Jis žadėjo mane pasiimti, kd gyventume kartu, tačiau melavo. Jis mane paliko. Iš jo negavau nė virno laiško, jis neatsakė į mano skambučius ir tiesiog išnyko iš mano gyvenimo, palikdamas manyje neužpildomą tuštumą.

Baigusi pasakoti pastebėjau, kad esam prie bendrabučio, tad paprašiau jo manęs palaukti ir nubėgau į kambarį daiktų.

{Jimin pov.}

Klausiau kiekvieno Lukos žodžio. Juose jaučiau tiek daug džiaugsmo, kai kalbėjo apie savo vaikystę, bet tuomet prasidėjo liūdnoji dalis. Jos balsas pasikeitė. Jame atsirado daug skausmo. Kiekvienas žodis, kiekviena frazė buvo pilna agonijos. Jaučiau, kaip mano akyse kaupėsi ašaros vient tik klausant jos istorijos. Net neįsivaizduoju ką jai teko patirti. Žinau tik vieną, aš nenoriu jos palikti vienos. Aš noriu, kad ji vėl pajustų, ką tai reiškia džiaugtis gyvenimu. Aš priversiu ją vėl jausti gyvenimo džiaugsmą ir mėgautid kiekviena gyvenimo akimirka.