Vanilinė cigaretė

40 dalis

{Lukos pov.}

Aš bėgu. Bėgu iš visų jėgų. Vis girdžiu, kaip jie bėga paskui mane. Kaip jie vejasi mane ir šaukia mano vardą. Man baisu. Aš bijau. Kas nutiko? Kodėl viskas taip pasisuko? Ar aš kažką padariau? Ar su manimi kažkas negerai? Kas atsitiko?

Mano kojos pavargo. Jos vos velkasi. Mano kūnas pasidaro sunkus, kaip akmuo. Jaučiu, kaip mano galūnės pinasi viena su kita ir aš nukrentu.

Guliu ant šaltos žemės ir girdžiu kaip vaikinų balsai artėja manęs link. Greitai susiriečiu į kamuoliuką ir rankomis dengiuosi ausis.

- Ne, prašau! - rėkiu aš. - Prašau, nelįskit! - nenustodama šaukiu. - Tae... Hyung... Prašau, padėk... Aš bijau! - mano skruostais bėga ašaros.

- Luka..! - girdžiu pažystamo balso aidą. - Luka, atsimerk! - balsas artėja. - Luka, čia Tavo brolis. Prašau, atsimerk! - jis prie manęs. Jis visai šalia. Aš noriu atsimerkti. Aš bijau. Aš nekenčiu savo brolio, tačiau šiuo metu noriu pasijausti saugi. Man reikia jo, bet niekaip negaliu atsimerkti.

- Leo... - per ašaras tariu jo vardą. - Leo, aš bijau. - ašaros srūva mano skruostais lyg upelis.

Staiga tyla. Nebegirdžiu nieko. Negirdžiu nė vieno balso. Nebegirdžiu įpykusių vaikinų riksmo, tačiau kartu nutilo ir brolis. Stojo tyla. Visur tamsu ir juoda. Pagaliu man pavyksta pramerkti akis. Sunkiai, bet pavyksta.

Pro mano akis iš lėto skverbiasi šviesa, kuri dirgina mano akis. Jas pramerkusi iš pradžių pamatau Taehyung. Jis žiūri į mane nerimo pilnomis akimis. Jo veidu matau riedančią ašarą, tačiau manęs tai nejaudina. Aš jo bijau. Aš imu drebėti. Jaučiu, kaip akyse kaupiasi ašaros. Pradedu spurdėti ir judėti kiek galėdama smarkiau.

- Prašau, nelįsk! Neskriaudkit manęs. Prašau! - rėkiu kiek galėdama stiriau. - Aš bijau, prašau, nelįskit prie manęs... - aš užsimerkiu ir verkiu.

Staiga mane pasiekia Leo balsas, priverčiantis atsimerkti.

- Luka! Luka, aš čia, nesijaudink. Aš su Tavimi. - prasiskverbęs pro išsigandusius ir nesusipratusius vaikinus jis puola prie mano lovos. - Nusiramink, aš šalia.

Jo žodžiai mane nuramina. Aš noriu atsikelti. Aš noriu jį apsikabinti, tačiau jėgos neleidžia. Aš per silpna. Apsidairau aplinkui. Tai ligoninė. Pati esu prijungta prie kvėpavimą palaikančio aparato. Nežinau kas nutiko. Nežinau kodėl tai nutiko. Net nežinau kada tai nutiko, tačiau tai man nesvarbu. Viskas, kas man rūpi, tai Leo.

- Išeikit, - taria Leo atsisukęs į keturis vaikinus stovinčius jam už nugaros.

- Luka, - taria V. - Aš kažką padariau? - jis atrodė toks liūdnas kaip ir Jungkook, Jimin ir Namjoon.

-  Ne, - atsakau jam. - Tai aš padariau klaidą. Prašau, išeikit.

Vaikinai pasimetė. Mačiau, kaip Jungkook su Jimin ir Namjoon apsisuka ir nieko nesakę išeina, tik ne V. Jis stovi ir liūdnomis pilnomis ašarų akimis žvelgia į mane.

- Aš maniau mes draugai, - tarė jis.

- V, aš irgi taip maniau, tačiau supratau, kad tokia gyvenimo dulkelė kaip aš, negali rūpėti tokiems svarbiems žmonėms kaip Tu ir Tavo draugai. Aš tik liksiu įskaudinta ir palikta. Tad prašau, neapsunkink man visko ir tiesiog išeik...

Jo skruostu nuriedėjo ašara. Tai mane žudė. Jo sugniaužti kumščiai atsilaisvina ir jis nuleidęs rankas apsisuka. Jis žengia link palatos durų ir jas priėjęs taria:

- Tu man tikrai labai rūpi, Luka. Prašau, pasirūpink savimi... - jis išėjo.

Aš susigraudinau. Mano širdis pradėjo skilimėti. Aš jaučiau tą drąskantį skausmą. Negalėjau valdyti savo emocijų ir pravirkau. Taip smarkii nesu verkusi. Man skaudėjo viską. Pradedant nuo širdies ir baigiant plaučiais. Man skaudu. Aš juos myliu, tačiau jiems esu tik našta, kurios jie laikui bėgant atsikratytų.