Vanilinė cigaretė

12 dalis

Atsisėdusi prie pianino pradėjau groti vaikinų grupės dainą "I need u", tačiau tai, kaip viskas pasisuko tikrai nesitikėjau. Suga išgirdęs melodiją atsistojo ir priėjo prie manęs. Jis pradėjo dainuoti. Tai pamatę kiti taip pat prisijungė išskyrus Jimin. Kiekvienas jų dainavo savo partijas, o Jungkook perėmė dar ir Jimin dalį. Tai buvo nuostabu, girdėti dainininkus dainuojant gyvai, be jokių fonogramų. Man grojant per kūną nuėjo šiurpuliukai. Pasibaigus dainai, vaikinai sumušė kumščiais ir nuėjo atsisėdo į savo vietas, o aš pasilikau toliau groti pianinu.

*Po valandos*

Man baigus groti aš nusilenkiau, taip padėkodama už klausymą. Nubėgau greitai persirengti ir priėjau prie staliuko.

- Ar viskas patiko? - *korėjietiškai* paklausiau jų.

- Taip! - vieningai sušuko vaikinai.

- Panele, norėčiau paprašyti atnešti mums sąskaitą. - tarė vyras sėdintis šalia merginos raudona suknele. Aš nusilenkiau ir nuėjusi išmušiau jiems sąskaitą ir jiems atnešusi padėjau ją ant staliuko.

- Jei dar ko nors pageidausite, su malonumu jus aptarnausiu, - vėl nusilenkiau ir ruošiausi eiti nuo staliuko, bet direktorius paprašė kiek palaukti.

- Ar galėtumėte sugroti dar vieną melodiją prieš mums išeinant? - jis žiūrėjo į mane su nuoširdžia šypsena, tad negalėjau atsisakyti.

Nuėjusi atsisėdau prie pianino, o prie manęs priėjo vaikinai.

- Sugrok jei gali dainą DNA, - taria J-Hope.

- Ji tik pries dvi savaites išleista, - taria V. - Ji jos nemokės.

Išgirdusi jo šiuos žodžius nusišypsojau ir ėmiau groti.

Man pradėjus groti, vaikinai apsidžiaugė ir ėmė dainuoti. Aš grojau taip įsijautusi, kad net nepastebėjau, kaip pradėjau dainuoti kartu su jais. Aš užpildžiau tuščias vietas ir dainavau Jimin partiją, kadangi jis vėl atsisakė dainuoti kartu. Vaikinai išgirdę nieko nesakė. Girdėjau tik kaip kažkas nusijuokė, tačiau nė vienas nesustojo dainuoti. Tai buvo nepakartojamas jausmas, kurį su mielu noru dar kada pakartočiau.

Tačiau kaip ir kiekvienas geras dalykas, šis turėjo pabaigą. Dainai pasibaigus atsistojau ir nusilenkus padėkojau klausytojams ir vaikinams, už dainavimą.

Nuėjusi prie staliuko paėmiau sąskaitą su pinigais. Viską suskaičiavusi nunešiau jiems grąžą ir padėkojau, kad apsilankė.

- Mes būtinai čia dar kada užsuksim, jei mus priimsit taip pat nuoširdžiai ir draugiškai kaip šį kartą, - nusišypsojo BigHit direktorius. - Taip pat, kitą kartą čia apsilankius tikiuosi sutikti Tave vėl, o dabar paprašysiu, kad prižiūrėtumei mano vaikinukus. Sėkmės ir dėkui už aptarnavimą. - jis nuoširdžiai nusišypsojo ir pasisukęs išėjo.

Po šių žodžių, net nepajaučiau kaip nusišypsojau.

- Lauksime jūsų sugrįžtant, - jiems dar nespėjus išeiti tariau ir nusilenkiau.

Durys užsidarė. Prie manęs priėjo Nikolė. Ji buvo kiek pavargusi, kadangi aptarnavo klientų staliuką. Nešiojo padėklus su maistu, išnešinėjo nereikalingus indus bei padėjo virtuvėje. Tačiau nekalbant apie jos nuovargį, ji atrodė laiminga.

- Šauniai pasirodei, - tarė ji. - Puikiai pritapsi mūsų kolektyve. - ji nusišypsojo ir nuėjo sutvarkyti staliuko.

- Aš padėsiu. - tariau ir priėjau prie jos.

- Luka! - sušuko restorano direktorius, - Užeik į mano kabinetą, kai baigsi. Taip pat, arbatpinigiai, kuriuos paliko klientai, yra Tavo.

Aš nustebau. Priėjusi prie stalo ir atidengiau knygelę, į kurią dedami pinigai. Pamačiusi sumą, aiktelėjau. Ten buvo 300 €!!!!! Aš paėmiau pinigus ir nuėjusi iki kasos pasmulkinau paliktas kupiūras.

- Štai, - priėjusi prie Nikolės tariau, - Tu nusipelnei. - tai tarusi ištiesiau jai pusę paliktos sumos.

- Nejuokauk! Aš negaliu jų paimti. Juk tai Tavo. - nustębusi ir kiek pasimetusi atsakė ji.

- Ne, Tu dirbai taip pat intensyviai kaip ir aš. Manau to nusipelnei. - ji paėmė iš manęs pinigus ir iš džiaugsmo mane apsikabino.

Padėjusi Nikolei nuėjau pas direktorių. Jis sėdėjo atsipūtęs savo krėsle ir gėrė arbatą.

- Kvietėt? - tariau jam.

- Taip. Puikiai pasirodei šiandien. Tikrai likau patenkintas Tavo darbu. - jis padėjo vokelį ant stalo. - Šiuos pinigus turėjau sumokėti pianistui, kuris neatvyko. Kadangi atlikai ne tik savo darbą, bet ir jo, jie Tavo.

- Dėkoju. - tariau ir įsidėjau vokelį į kišenę. - Tai kaip manot, aš jums tinku į darbuotojas?

- Lauksim Tavęs rytoj 8-tą valandą. - nusišypsojo jis. - O dabar sekmės. Gali eiti ilsėtis.

Aš atsistojau, padėkojau už gražius žodžius ir apsisukusi nuėjau persirengti.

- Iki rytojaus - atsisveikinau su Ričerdu ir Nikole.

Pakeliui namo parūkiau. Jau buvo šiek tiek po dešimtos, o aš dar einu namo. Jaučiausi šiek tiek pavargus, tačiau kartu ir laiminga. Ne visada man taip sekasi kaip šiandien. Bet tikiuosi, kad viskas bus gerai.

Grįžusi į bendrabutį rakinu duris, tačiau jos neatsirakina. Mėginau jas atidaryti, bet jos neatsidaro. Beldžiausi, tačiau viskas veltui. Stovėjau priešais kambaro duris šaltame ir tamsiame koridoriuje. Viena...

Kelis kartus dar mėginau pakliūti į savo kambarį, tačiau viskas perniek. Praradusi viltį atsisėdau ant grindų ir atsirėmiau į sieną, kuri buvo labai šalta. Taip sėdint man pradėjo merktis akys. Buvau tokia pavargusi ir nusikalusi nuo kojų, kad nepajaučiau kaip užmigau...