Vanilinė cigaretė

29 dalis

- Galiu, - tai atsakęs nesupratau kodėl taip elgiuosi ir kodėl skaudinu save vis labiau. Bet kaip aš galiu atsisakyti padėti savo broliui? Juk aš be jo ir kitų BTS narių nebeturiu daugiau nieko, kaip ir Luka.

Staiga, ji ėmė spurdėti. Ji pakėlė savo galvą nuo Jungkook peties ir atsisėdo. Pažvelgusi į mane išspaudė nežymią šypseną ir tarė.

- Atleiskit, kad įsiveržiau. - jos balsas buvo silpnas, vos girdimas. Ji nuleido galvą. - Atsiprašau, kad eilinį kartą sukėliau jums rūpesčių.

- Baik taip šnekėti, - kiek supykę tariau ir pritūpęs pasilenkiau prie jos. - Tu nekeli mums rūpesčių, Lu. Tu esi mūsų draugė, kurią mes branginas ir patikėk, mus širdį skauda matant Tave tokią palūžusią. - mano akyse ėmė rinktis ašaros. - Aš asmeniškai džiaugiuosi, kad Tu atbėgai pas mus vos Tau kažkas nutiko. Tai rodo, kad Tu mumis pasitiki. Tad papasakok kas nutiko ir mes iš visų jėgų pasistengsim Tau padėti. Juk taip elgiasi tikri draugai, tiesa? - aš nusišypsojau jai, mėgindamas ją padrąsinti ir man pavyko. Ji nusišypsojo ir apsikabino mane. Buvau laimingas sulaukęs tokios jos reakcijos. Nenorėjau jos paleisti, tad kalbėjau toliau, - Nagi, monstriuk, papasakok dėdei Tae kas Tave nuskriaudė.

- Ko dėl monstriukė? - ji atsitraukė nuo manęs ir besijuokdama paklausė šio klausimo.

- Todėl kad Tavo akys visos užtinusios, plaukai susivėlę, žandai raudoni raidoni su anspaudais pasilikusiais nuo Jungkook marškinių, o ir Tavo pačios drabužiai suplėšyti iki paskutinio siūlo, tad nuo šiol vadinsiu Tave monstriuku. - ji ėmė juoktis. Tai buvomuzika mano ausims. Nenorėjau, kad ji liautųsi.

- Man ji labiau panaši į burunduką, - staiga tarė Jungkook ir pažvelgė jai į veidą, - Pažiūrėk kokie putlučiai jos žandukai, taip ir norisi juos suspausti z jis paėmė dviem rankom jos žandus ir kaip sena močiutė, susitikinusi su seniai matytu anūku, ėmė su jais žaisti. Luka pradėjo juoktis, prašė sustoti, tačiau mes jos neklausėm. Viskas nuėjo iki to, kad pradėjom vienas kitą kutenti, o galiausiai ėmėm mėtytis pagalvėmis. Jai buvo linksma, o aš jaučiausi laimingas, matydamas ją tokią.

{Lukos pov.}

Po ilgų žaidimų galiausiai stojo ramybė, kadangi visi pavargom, o ir Jimin su kitais grįžo namo.

- Luka! - sušuko Suga ir pribėgęs prie manęs apsikabino ir pakėlęs nuo žekės ėmė suktis ratu. - Ką čia veiki?

- Mano brolis atvyko. - kiek patylėjusi ir šiek tiek nusiminusi atsakiau.

- Tai nuostabu! - sušuko RM.

- Tai nėra taip nuostabu, kaip atrodo. Jis mane paliko penkiems metams vaikų globos namuose, o dabar atsirado kaip lietus iš giedro dangaus ir vaidina mano didvyrį. Jis nori, kad aš persikraustyčiau pas jį, mesčiau darbą ir būčiau su juo. O aš tiek daug visko pasiekiau be jo pagalbos. Kaip aš galiu visko atsisakyti vient tik dėl to, kuris atsisakė manęs, dėl biso kito? - aš vėl susigraudinau. Papasakojau jiems apie įvykius restorane ir jie buvo ne tiek nustebę, kik įsiutę, o ypač Jimin su Jungkook, Suga ir V.

- Jam tai geruoju nesibaigs. - tarė Suga.

- Pritariu, - sušuko likę vaikinai išskyrus Jin ir J-Hope.

- Vaikinai, nemanot, kad mes tik sau problemų prisidarysim, - tarė Jin. - Pagalvokit ką pagalvos mūsų gerbėjai, jeigu tai sužinos.

- Tuo labiau, ši kova ne mūsų, - įsiterpė JHope. - Mano manymu, Luka pati privalo perlipti per save ir pasikalbėti su broliu. Gal tokiam jo elgiasiui buvo rimta priežąstis. Juk Tu negali nieko žinoti.

- Vaikinai, žinau tik vieną, jūs man esat didesnė šeima, negu jis.