Vanilinė cigaretė

33 dalis

Aš užsimerkiau. Vaikinai, kurie miegojo aplink mane, kaip mieli kačiukai, atrodė tokie ramūs ir žavūs, tačiau mano noras juos prižadinti buvo didesnis, nei noras pasigrožėti jais. Įkvėpiau oro ir norėjau šaukti, tačiau mane sulaikė V. Jis pradėjo muistytis. Jo veidas buvo surauktas, atrodė, kad tuoj verks. Negalėjau matyti to vaizdo, tad pradėjau glostyti jo švelnius, bet susivėlusios plaukus. Galiausiai jis nusiramino ir įsikniaubė man į ranką. Tuo tarpu Jungkook įsipatogino kitaip. Jis pasitraukė nuo manęs ir atsigulė gražiai į lovą susirietęs kaip mažas triušiukas.

Visa tai būtų tęsęsi gan ilgai, bent jau aš taip manau, bet išgirdau vibruojantį telefoną, tad teko mėginti pasprukti iš V gniaužtų. Paėmusi savo plaukų sruogelę pakutenau jam nosį ir nis paleido mano ranką mėgindamas pasikasyti ją. Taip pabėgau nuo V, tačiau su Suga buvo kiek sunkiau. Jis gulėjo tiesiai man ant kojų, tad teko jį atsargiai pakelti, kas buvo tikrai sunku. Tačiau po inirtingų bandymų, man pavyko. Atsistojau nuo lovos. Kojos ėmė drebėti ir neišlaikiusi pusiausvyros nukritau. Jos buvo nutirpusios nuo svorio, kuris mane buvo užgulęs visą naktį. Ir štai, Jungkook pabudo. Jis greitai pašoko iš lovos, mėgindamas suprasti kas nutiko. Na ir štai, pirmas vaizdas jam pabudus buvo gulinti Luka ant grindų. Nuostabu, tiesa? Jis iššoko iš lovos ir pakėlė mane nuo grindų.

- Tau viskas gerai? Nesusižeidei? - paklausė išsigandęs Jungkook.

- Nesijaudink. Viskas gerai. Atleisk, kad prižadinau. - tariau jam pasodinta ant lovos krašto.

- Nėra dėl ko atsiprašinėti. Seniai atsikėlei? - paklausė jis atsitūpęs priešais mane.

- Nelabai.

- Tuomet gal eime papusryčiauti? - jis nusišypsojo savo miela šypsena. Aš tik linktelėjau. Mano nuostabai jis atsuko man nugarą ir pagriebęs mano rankas užsitempė mane sau ant nugaros.

- Ką darai? - supanikavau aš.

- Tavo kojos dar labai silpnos. Tu net nukritai lipdama iš lovos, o aš nenoriu, kad ir laiptais nusiridentumei žemyn, tad aš Tave nunešiu. - nusijuokė jis ir pradėjo eiti link kambario durų.

- Bet juk aš sunki. Geriau paleisk mane, - tariau jam ir pradėjau spurdėti.

- Tu nesunki, tačiau jei taip judėsi, mea nukrisim, - tarė jis ir aš nusirakinau. - Apsikabink mane per kaklą, kad nenukristum.

Aš pasijaučiau kiel nejaukiai, tačiau padariau taip, kaip man liepė. Jaučiau, kaip jo ausys pradeda kaisti, o veidas nusidažo ryškiai raudona spalva.

Nusileidome į pirmą aukštą ir Jungkook pasidono mane ant sofos, o pats nuėjo į virtuvę iš kurios po 15 minučių grįžo nešdamas keksiukus ir du puodelius kavos.

- Skanaus, - tarė jis ir padavė man puodelį bei skanėstą.

- Ačiū, tačiau aš nevalgau saldumynų, - tariau jam ir pradėjau gurkšnoti kavą.

- Atleisk, nežinojau, - kiek susigėdo jis.

- Nesijaudink, Tu, kaip ir aš, dar daug ko vienas apie kitą nežinom. - tariau jam ir nusišypsojau.

Po mano šių žodžių mes pradėjom kalbėti apoe dalykus, kurių nemėgstam ir kuriuos dievinam, apie filmus, pramogas ir hobius. Tiesą pasakius daug ką vienas apie kitą sužinojom. Po geros valandos pokalbio mus pertraukė susiraukęs Jimin įėjęs į svetainę. Rankoje jis nešėsi mano telefoną.

- Jis pastoviai zirzia ir neleidžia miegoti, - užsimiegojęs, kiek patinęs ir susivėlęs, pakimudiu balsu tarė Jimin.

Aš atsiprašiau ir paėmusi iš jo rankų radau šimtus praleistų brolio skambučių bei parašytų žinučių.

"Lauksiu Tavęs šiandien 14-tą valandą XXX kavinėj. Mums reikia pakalbėti, o kartu ir papietausim. Nemėgink neateiti. Susirasiu Tave tuomet kitais būdais" - tai buvo paskutinė jo rašyta žinutę, kurią perskaičius pradėjau drebėti.

- Luka, kas yra? - paklausė sunerimęs Jungkook.

- Aš bijau.