Vanilinė cigaretė

21 dalis

Ėjau tamsia gatve. Negalėjau nustoti verkti. Neįsivaizduoju, kodėl mane taip paveikė jų barnis. Tai net ne mano reikalas. Kodėl aš tokia emocionali tokiu metu? Kodėl? Juk laikiau viską beveik 14 metų. Tai kodėl dabar? Kodėl?

Girdžiu žingsnius už savęs. Staiga, jaučiu kaip stipri ranka mane sustabdo. Ji sugriebia mano petį ir neleidžia pajudėti.

- Luka, palauk, - taria jis. - Atsiprašau, kad Tau teko girdėti mūsų ginčą.

- Neliesk manęs! - sušaukiu ir patraukiu jo tanką.

- Palauk,  Luka, aš tikrai atsiprašau. Nuoširdžiai. - jis užbėga man priešakis ir matau Jimin veidą. Jis nusiminęs ir susirūpinęs.

- Eik atsiprašinėk to, kurį įskaudinai. - šaltai atsakau jam ir bandau jį apeiti, bet jis man neleidžia.

- Bet juk aš ir Tave įskaudinau. - jis nuleido galvą.

- Jimin, aš Tau esu niekas. Tau neturėtų rūpėti svetimo asmens jausmai. Geriau eitum taikytis ir su žmogumi, kuris Tau yra artimas, o ne su kažkokia praeive, kuri eilinį kartą pasitaikė netinkamoj vietoj ir netinkamu laiku. Tad pamiršk. Daugiau nesivaidensiu Tavo gyvenime, kaip ir prašei. Tad leisk praeiti.. - nusivaliau ašaras ir praėjau pro jį.

- Luka, atleisk man.. - dar kartą tarė jis. Girdėjau, kaip man už nugaros prie Jimin prieina kiti nariai. Girdžiu, kaip Jimin atsiprašinėja Taehyungo ir jie susitaiko. Nejučiomis net nusišypsau, tačiau judu į priekį.

Girdžiu kaip jie šaukia mano vardą, bet aš neatsisuku. Galiausiak RM juos sustabdo ir liepia grįžti namo. Jie taip ir pasielgia, o aš toliau tipenu tamsia nakties alėja.

Atėjau į baraką. Mėginau atidaryti duris, bet veltui. Pasibeldžiau į kaimyno duris. Jis jas atidaręs nustebo pamatęs mane. Aš buvau visa susivėlusi ir apsiverkusi. Jis su leido man perlipti į savo kambarį ir pakliuvusi į jį ėmiau gailiai verkti. Verkiau ištisas valandas kol galiausiao atėjo rytas. Aš visą naktį nesumerkiau akių, nes negalėjau nusiraminti.

Iš ryto iškviečiau meistrus, kurie sutvarkė kambario duris. Kai jie išvyko aš nuėjau į dušą ir vėl kritau į lovą, kurioje visą dieną ir pragulėjau.

Praėjo dvi savaites. Jungkook nesirodė kambaryje, dėl ko šiek tiek esu nuliūdusi. Aš pasilikau viena... Ir vėl... nemačiau nė vieno iš BTS grupės narių. Aš tiesiog gyvenau savo įprastą gyvenimą. Darbe vien tik tragedijos ir dramos su klientais. Nebuvo nė vienos dienos, kuomet nebūčiau kaip nors išvadinta, prie ko jau baigiu priprasti ir su tuo susitaikyti.

Bėgo dienos. Aš gyvenau įprastą gyvenimą, be jokių nuotykių, dėl ko buvau laiminga. Darbo diena baigėsi ir aš keliavau atgal į bendrabutį. Atrakinus duris ir užėjus į kambarį išvydau Jungkook. Jis kuitėsi prie savo lovos.

- Sveika, - atsisukęs džiaugsmingai šuktelėjo.

- Labas. - bejausmiškai tariau ir pasidėjusi daiktus kritau į lovą.

- Kaio Tu laikaisi? - paklausė jis ir atsisėdo ant kėdės. - Seniai matyta.

- Koks skirtumas. Aš einu į dušą. - neatsisukusi į jį išsiridenau iš lovos ir pasiėmusi drabužius nuėjau į vonios kambarį.

Susitvarkuusi grįžau į kambarį ir išsitraukusi nešiojamą kompiuterį ėmiau dirbti prie stojamojo.

- Luka, Tu pyksti? - po ilgos tylos prakalbo mano kambariokas.

- Manęs neliečia jūsų santykiai. - tariau ir toliau spaudžiojau kompiuterio klavietūrą.

- Aš suprantu, tačiau Tu abejingesnė nei anksčiau, Tu net negali pažiūrėti man į akis. Kuom aš prieš Tave nusikaltau? Pasakyj, aš pamėginsiu pakeisti tai. - jis kalbėjo garsiau, o jo balse buvo girdima nevilties gaidelė.

- Klausyk. Neimk visko taip į širdį. Iš vis nemanau, kad Tau ar kitiems Tavo draugams tai turėtų rūpėti. Tiesiog gyvenk savo gyvenimą tokį, iki kol susipažinai su manimi. Aš tikrai nesu tinkama kompanija žvaigždei. Negadink savo reputacijos.

- Tu tikrai taip smarkiai manęs nemėgsti? - jisnnusiminė. - Nors žinai, neatsakyk į šį klausimą. - aš uždariau kompiuterį ir atsisukau į jį.

- Jungkook, aš nesakiau, kad Tavęs nemėgstu. Viskas yra kur kas sudėtingiau, negu Tu manai. Tikrai nenoriu Tavęs nuliūdinti ar pyktis su Tavimi. Bet suprask, aš ne tas žmogus, su kuriuo yra gerai bendrauti. Tai sudėtinga ir tiek. Atleisk.