Vanilinė cigaretė

43 dalis

{Jungkook pov.}

- Vyručiai, jau baigėt? - kiek suirzęs paklausiau jų.

- Taip, tik leisk persirengti, - atsako Suga. - Ši repeticija privertė mane paprakaituoti.

Ši savaitė pragaras. Kiekvieną dieną repeticijos, krtais ne namo negrįžtam, o ir Tae susirgo. Kiek nerimauju dėl jo. Į ligoninę jis nenori. Sako, kad bijo jų, o ir prižiūrėti jo nėra kam. Dar ir Luka mūsų matyti nenori. Argi tai negali būti pati geriausia mano savaitė? *sarkazmas*

- Mes jau! - sušuko vaikinai.

- Pagaliau, - atsidusęs tariau. - Greičiau, man neramu dėl Tae.

Mes įsėdom į mašiną ir pradėjom važiuoti namų link. Kelias kiek prailgo. Nuotaika prasta, jaučiuosi visas pervargęs, o ir mintys ne pačios geriausios lenda į galvą.

Grįžom namo. Buvo tamsu, tačiau pastebėjau, kad Tae kambaryje nedega šviesa. Aš išsigandau. Jei jam kažkas nutiko? Kas jei jis susižeidė? Aš greitai įbėgau į namus ir nuskuodžiau į jo kambarį. Tačiau vaizdas, kurį pamačiau, nustebino.

Tae miegojo savo lovoje. Jis apklotas šilta antklode, ant galvos man uždėtas kompresas, šalia ant jo stalelio pastatytas termosas su karšta arbata ir vaistai, o prie jo lovos miega Luka. Ji paėmusi laiko Tae ranką,l ir padėjusi galvą ant lovos krašto saldžiai ir ramiai miega.

- Kas nutiko? Jis sveikas? - į kambarį paskui mane tarė atbėgęs Jimin. Pamatęs tą patį vaizdą jis atsikvėpė. - Džiaugiuosi, kad jam viskas gerai. Kookie, einam.

Mes nusileidom į pirmą aukštą ir atsisėdom ant sofos.

- Ar man pasivaideno? - paklausė Jimin.

- Ne.. - tariau kiek nustebės ir kartu nusiminęs.

- Ką ji čia veikia? - paklausė jis.

- Jimin, aš žinau tiek pat, kiek tu. - po mano piktų žodžių stojo tyla.

Staiga išgirdau skambesį sklindantį iš antro aukšto, o minutės ir žingsnius. Jie garsėjo ir artėjo link mūsų. Atsisukęs į laiptų pusę pamačiau Luką. Ji leidosi rankose nešdama didelį indą. Į mūsų pusę net nepažiūrėjo ir nuėjo tiesiai link virtuvės.

- Luka? Ką čia veiki? - paklausė Jimin. Ji staigiai atsisuko ir nustebo pamačiusi mus. Greitu mostu ji pastatė indą ant žemės ir priėjo prie mūsų. Ji suklupo ant žemės ir nusilenkė padėdama kaltą ant žemės.

- Atleiskit man... - tarė jis. - Atsiprašau.. Aš tokia kvailė. Atleiskit...

Aš prišokau prie jos ir greitai ją pakėliau.

- Baik. Nesiklaupk priešais mus. Viskas jus gerai. - tariau ją ramindamas.

- Aš jus vėl įskaudinau.. Aš jus vėl atstūmiau net nežinodama dėl ko... - pradėjo verkti ji. - Prašau, atleiskit...

- Mes dar pagalvosim, - tarė Jimin ir praėjus kelioms sekundėms vėl tarė. - Gerai, aš atleidžiu. - tai pasakęs jis ją apkabina ir nuvalo ištryškusias ašaras. - Kaip ten Tae? Jam viskas gerai?

- Jau geriau. Šiaip ne taip man pavyko numušti pakilusią temperatūrą ir sugirdyti vaistus, tad dabar jis turėtų miegoti iki rytojaus, bet reikia jį perrengti. Jis visas suprakaitavęs ir jam gali būti blogiau. - išsakė jis.

- Aš einu sutvarkysiu jį, o jums manau reikia rimtai pakalbėti, - tarė Jimin ir išėjo į antrą aukštą.

Stojo mirtina tyla. Nežinojau ką jai pasakyti, nežinojau kaip elgtis ir dėl to jaučiausi labai nejaukiai.

- Atsiprašau, Jungkook, - galiausiai pertraukia thlą Lukos balsas.

- Dėl ko taip pasielgei? - liūdnai paklausiau jos.

Ji man papasakojo visus įvykius ir savo sapną. Paaiškino pokalbį su broliu ir savo elgiasį pastarosiomis dienomis. Aš likau šoke. Nejaugi ji tikrai galėjo pamanyti, kad aš taip pasielgčiau? Nejaugi ji tikrai manęs bijojo, kai aš būčiau tas žmogus, kuris eitų net prieš savo brolius, kad ją apginti?

- Tiesą pasakius jaučiuosi kiek įskaudintas, - tariu aš jai užbaigus kalbėti. - Nemaniau, kad Tu galėtum pagalvoti taip apie mane ar apie kitus. Luka, mes jau sakėm, kad mes visada su Tavimi ir nepaliksim Tavęs kad ir kas nutiktų, - tai pasakęs nedrąsiai ją apkabinau, o ji tik įsikniaubė man į krūtinę ir pradėjo raudoti.

- Atleisk, Kookie...