Vanilinė cigaretė

19 dalis

Aš likau stovėti vienoje vietoje šlapia galva ir drabužiais. Mano kantrybė trūko...

Norėjau sviesti į juos ką nors, bet prie manęs priėjo Nikolė.

- Luka, eik persirenk. Aš čia viską sutvarkysiu, nesijaudink. - tarė ji ir lengvai mane stumtelėjo.

Besisukdama pažvelgiau į trijų vaikinukų staliuką. Jie žiūrėjo į mane išpūstomis akimis. Taehyung net buvo atsistojęs. Jie pažvelgė man į akis, o aš susinervinus nusisukau ir nuėjau į personalo kambariuką.

"Nekenčiu jų. Nekenčiu įžymybių. Nekenčiu jų visų. Kad jie skradžiai žeme prasmegtų." - galvojau žvelgdama į veidrodį.

Persirengusi grįžau į salę. Priėjau prie Nikolės ir perėmiau savo darbą. Paėmiau savo staliuko užsakymą ir priėjau prie vaikinų.

- Štai jūsų užsakymas. Atleiskite, kad priverčiau laukti ir taip pat atsiprašau nui viso mūsų kolektyvo už ankstesnią dramą. - tai tarusi išdėliojau jiems maistą ant stalo ir nusilenkiau.

- Kaip Tu? - mano netikėtumui tarė Jimin.

- Ačiū už jūsų rūpestį, man viskas gerai, - nusišypsojau ir dar kartą nusilenkiau. - Dar ko nors pageidautumėt?

- Ne, - vėl tarė Jimin ir pradėjo valgyti.

- Skanaus, jei ko nors reikės, sakykite, aš prieisiu. - tariau ir apsisukusi nuėjau.

DARBO PABAIGA

- Šaunuoliai visi! Lauksiu jūsų rytoj, - tarė restorano direktorius, - Išskyrus Tave, Luka. Rytoj pailsėk. Šiandiena Tau turėjo būti sunki. Susitiksim su Tavimi pirmadienį.

- Ačiū, bose. - tariau ir susirinkusi daiktus išėjau.

Ėjau jau tamsia gatve. Išsitraukiau cigaretę ir ją prisidegusi pradėjau rūkyti. Priėjau parką ir atsisėdau ant suoliuko.

- Puiku. Surūkiau paskutinę cigaretę, į bendrabutį tikriausiai ir vėl neįeisiu. Ar kas nors gali būti geriau? - ėmiau kalbėti su savimi ir atlošusi galvą užsimerkiau. Taip sedėdama ėmiau snūduriuoti ir nepajutau kaip užsnūdau.

- Luka? - išgirdau kažką tariant mano vardą. - Luka, Tau viskas gerai? - tas žmogus priėjo prie manęs ir ėmė mane judinti.

Aš pramerkiu akis ir pažvelgiu į žmogų. Negaliu įžiūrėti jo veido bruožų, tačiau jis kalba korėjietiškai. Pakeliu galvą ir įdėmiai žiūriu į žmogų priešais save.

- Tau viskas gerai? - jis vėl paklausė.

- Suga? - neryžtingai tariau ir suraukiau veidą.

- Taip, Tau viskas gerai? Kodėl Tu čia? - jis prisėdo šalia ir pažvelgė į mane susirūpinusiu veidu.

- Barako durys neatsidaro, aš buvau pavargusi po darbo ir nepajaučiau kaip užsnūdau. - viską greitai pasakiau ir susiriečiau į kamuoliuką, kadangi lauke buvo labai tamsu.

- Tau šalta? - paklausė jis.

- O Tau tai labai rūpi? - atrėžiau net nepažvelgusi į jį.

Jis nieko neatsakė ir nusiėmęs savo megztinį juo apklojo mane. Aš atsisukau į jį nesupratusi kas ką tik nutiko.

- Luka, ne visi yra tokie šlykštynės. Kelkis, eime.

- Aš niekur neisiu, - atrėžiau jam, tačiau širdyje jaučiausi labai prastai dėl to, kaio su juo ir kitais kalbėjau.

- Nagi, kelkis. Aš nepaliksiu Tavęs vienos miegoti lauke. - jis atsistojo ir ištiesė man ranką.

- Aš tikriausiai tuo pasigailėsiu, - tai pasakiusi padaviau jam savo ranką ir nusekiau paskui jį...