Vanilinė cigaretė

46 dalis

- Tu tokia graži, - tariau pasilenkęs link jos. - Tu graži ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus. Tu nuostabi. Kaip aš norėčiau visą tai pasakyti Tau, kai Tu nemiegi, bet atleisk, kad to negaliu. Labanaktis, mano mūza, - tai taręs aš atsargiai, kad jos nepažadinti, švelniai pabučiavau jos kaktą ir atsiguliau šalia jos.

{Lukos pov.}

Atsikeliu iš ryto. Jaučiu, kaip kažkas glaudžiasi prie manęs. Tik tuomet supratau, kad aš guliu lovoje, tačiau nesupratau, kaip aš ten atsidūriau. Apsisukau į kitą pusę ir radau Tae gulintį šalia manęs. Šiek tiek susigėdau, tačiau kartu buvau ir laiminga.

Atsargiai ir iš lėto išlipau iš lovos ir nusileidau į pirmą aukštą. Nuėjau į virtuvę ir ant stalo radau raštelį:

"Labas rytas,

Mes išvažiavom į repeticiją. Šaldytuvs tuščias, tad palikau pinigų pirmame stalčiuje prie šaldytuvo. Prašau, pasirūpink Tae, o grįžęs atvešiu kokių nors saldumynų ir pažiūrėsim filmų.

Jimin"

Atidariusi šaldytuvą radau batono, sūrio ir pieniškų dešrelių, tad padariau karštų sumuštinių ir šiltos arbatos Taehyunui bei kavos sau. Užlipusi į antrą aukštą užėjau į kambrį. Jis dar miegojo. Pastačiau pusryčius ant spintelės šalia lovos ir atsisėdau ant lovos krašto.

- Kelkis, saulyte, - tariau pasilenkusi prie jo. - Pusryčiai aušta.

Jis iš lėto pramerkia akis ir pamatęs mane plačiai nusišypso. Tuomet nerangiai atsisėda ir atsiremia į sieną.

- Labas rytas, - taria jis užsimiegojęs.

- Kaip Tu jautiesi? Ar geriau nors kiek?

- Taip, nesijaudink, - nusišypso jis.

- Tau reikia pavalgyti ir tuomet išgerti vaistus, tad skanaus, - nusišypsojau ir padaviau jam lėkštę su sumuštiniais bei įpyliau karštos arbatos.

- Valgysi kartu? - atsisukęs į mane susidomėjo jis.

- Ne, aš jau pavalgiau, - melavau.

Jis valgė, o tuo tarpu aš gėriau savo kavą. Galiausiai ramumą pertraukė Tae žodžiai.

- Kas vakar nutiko? - rimtu tonu tarė jis.

- Nieko rimto. Nesijaudink, - nusišypsojau.

- Tuomet kas Tavo veidui?

- Paslydau ir prasiskėliau lūpą, o priedu ir nosį susitrenkiau. - nusijuokiau. Melas, vardas gėrio. Nenoriu, kad jis nerimautų.

- Tu kerėpla, visai kaip aš, - ėmė juoktis jis. - Aš jau bijojau, kad Tau trenkė Tavo brolis. Pasirodo tai buvo tik sapnas.

Aš tik nusijuokiau, bet giliai viduj bijojau, kad mano melas išaiškės ir jis supyks. Bet nenoriu, kad jis nerimautų.

- Kaip skanu! - riktelėjo jis. - Kas čia?

- Tai sumuštiniai. Mano gimtinėj visada valgydavom juos pusryčiams, - atsakiau besijuokdama. - Nesakyk, kad niekada tokio dalyko nesi valgęs.

- Nop, niekada, - tarė jis pilna burna sumuštinių. - man buvo taip juokinga, kad net apsiverkiau. Jis juokėsi kartu. - O gal galėtum šiandien dar ką nors pagaminti ką valgote pas save?

- Na, galėčiau pagaminti cepelinų, tačiu abejoju, kad jums patiktų, - tariau jam nusivaliusi ištryškusias juoko ašaras.

- Niekada nesužinosi ar patinka, ar ne, jei nepamėginsi.

- Gerai, pagaminsiu, tik turėsiu nueiti iki parduotuvės, - atsidususi tariau.

- Aš eisiu kartu. Nenoriu, kad vaikščiotum viena.