Vanilinė cigaretė

44 dalis

{Lukos pov.}

Jau beveik dvylikta. Aš su Jimin sėdim pas Taehyung kambary. Jis taip ramiai miega, kad net pačiai akys merkiasi.

Su Jimin daug kalbėjom. Apie mano sveikatą, apie brolį, apie jų treniruotes, naujų dainų kūrimą, artėjantį turą po europą ir Jungkook bei Taehyung. Galiausiai išgirdom beldimą į duris. Jimin nuėjo atidaryti durų, o aš pasilikau su Taehyung.

- Lu... ka... - prabilo dusliu balsu V.

- Ką pasakei? - kiek išsigandusi paklausiau jo. Jis buvo užsimerkęs. Jo lūpos labai nepastebimai judėjo, tačiau išjų sklido neaiškus ir labai labai tylus balselis. Aš atsisėdau ant lovos krašto ir pasilenkiau link jo. - Viskas gerai, Tae? - dar kartą paklausiau.

Jis pakėlė savo rankas ir mane apsikabinės pasiguldė šalia savęs. Jis atsigulė ant šolo ir laikė mane priglaudęs prie savęs. Jis padėjo savo galvą man ant peties. Mano lūpų kampučiai pakilo. Aš pakėliau savo ranką ir uždėjusi ją V ant galvos, pirštais perbraukiau jam per kiek sulipusius plaukus.

- Nepalik manęs, - švelniai tarė jis ir atsiduso.

- Nepaliksiu, - atsakiau ir užsimerkiau.

{Jimin pov.}

Atidariau duris. Už jų stovėjo Leonardas, Lukos brolis. Jis atrodė kiek pasimetęs ir sunerimęs.

- Sveikas. Ar Luka vis dar čia? - paklausė jis angliškai.

- Taip. Tu jos brolis? - paklausiau kiek laužyta anglų kalba.

- Taip.

- Užeik. - jis įžengė pro duris ir pradėjo dairytis. - Ji viršuje. - jis linktelėjo ir atsisėdo ant sofos. Staiga į svetainę užėjo RM.

- Kas jis? - paklausė jis korėjietiškai.

- Lukos brolis. Man jis kažkoks įtartinas. - atsakiu kiek susirūpinęs.

- Sveikas, - angliškai pradėjo kalbėti jis. - Tu Lukos brolis, tiesa?

- Taip, - atsakė jis. - Aš Leonardas.

- Manolu, aš Namjoon. - jis nusišypsojo.

- Hmmm, girdėtas vardas, - tarė Leonardas.

- Aš grupės lyderis, tad visko gali būti.

- Mmm, dar viena garsenybė gyvenime. Nuostabu, - sarkastiškai tarė jis. - Kur Luka? Mums reikia grįžti namo. - jis buvo gan arogantiškas.

- Kaip jau sakiau, ji antrame aukšte, - įsiterpiau į pokalbį.

- Tai atvesk ją, - kiek agresyviai tarė jis.

- Ne, ji šiandien pasilieka čia, - kiek piktai tariau.

Jis priėjo prie manęs. Piktai nužvelgė mane nuo galvos iki kojų ir galiausiai pastūmė į šoną, pats užlipdamas į antrą aukštą. Jis atidarinėjo skirtingų kambarių diris, kol galiausiai atidarė V kambario duris. Aš su RM nusekėm paskui jį, bet nespėjom. Jis užėjo į kambarį. Matėm, kaip lovoje apsikabinę guli Luka ir V. Jie miega. Taip ramiai ir mielai apsikabinę ilsisi. Tačiau tam atėjo pabaiga. Jis greitu žingsniu priėjo prie lovos.

- Luka, kelkis! Važiuojam namo, - suriko jis.

{Likos pov.}

Pramerkiu akis ir prieš save matau įpykusį Leo. Jis spokso į mane ragindamas greičiau keltis.

- Aš šiendien niekur neisiu, - tariau jam užtikrintai. - Aš prižadėjau pasilikti.

- Pažadą galima ir sulaužyti, - tarė jis. - Eime. - jis sugriebė mane už riešo ir ištempė iš V glėbio.

- Taip pat, kaip Tu sulaužei pažadą grįžti manęs!? - užrėkiau ant jo. Jis dar stipriau suėmė mano riešą. - Man skauda! Paleisk, Leo!

Jis nesiklausė, tik spaudė riešą ir dar stipriau tempė mane paskui save. Jaučiau, kaip iš skausmo renkasi ašaros.

- Su ja niekur neisi, - ratė tarpdury stovintys Jimin su RM.

- Traukitės, antraip panaudosiu jėgą. - piktai pagrasino jis.

- Kartoju dar kartą, su ja Tu niekur neišeisi, - tarė Jimin aršiai.

Jaučiau, kaip Leo atleidžia mano riešą, tačiau kartu sugniaužiankitą savo ranką. Jis pasiruošė trenkti. Užsimojo ir jau taikėsi tiesiai į Jimin veidą, tačiau aš ištrūkau iš Leo gniaužtų ir puoliau priešais draugą, jį apginti.

Pajaučiau skausmą, o po to ir veidą deginantį kraują, tekantį man iš nosies bei iš lūpos.