Vanilinė cigaretė

41 dalis

Praėjo savaitė. Šiandien mane išrašo iš ligoninės. Jau susikroviau visus daiktus ir laukiu atvažiuojančio Leo. Pasiėmiau telefoną į rankas. Jis gulėjo stalčiuj ištisą savaitę. Paėmusi telefoną į rankas radau vieną žinutę nuo Sugos. Neišdrįsau jos perskaityti. Pamačiusi ją užrakinau telefoną ir įdėjau į tašę.

Daktarai man nieko nesako apie mano atsidūrimo ligoninėje priežąstį, tačiau apie tai kalbasi su Leo. Noriu išsiaiškinti kas nutiko.

- Aš jau čia. - taria užėjęs Leo. - Pasiruošusi? - aš linktelėjau. Jis apkabino mane ir paėme mano daiktus. - Eime link mašinos.

Eidami tylėjom. Buvo kiek nejauku. Spengianti tyla, kurią nutraukia pro šalį pravažiuojančios mašinos arba karts nuo karto sučiulbantis paukštelis.

Pasiekę Leo transporto priemonę atsisėdom ir tula nutrūko.

- Gal nori kur nors pavalgyti? - laimingai paklausė jis.

- Ne, - tariau vis dar liūdna. - Aš ne alkana.

- Po to įvykio kai prabudai, Tu nieko nevalgai. Būna keista, jei Tu suvalgai bent jau obuolį. Kas nutiko? - susirūpinęs paklausė jis. - Kas tie vaikinai, kurie atvežė Tave į ligoninę?

- Jie atvežė mane į ligoninę? - suglumusi paklausiau jo.

- Taip. Negana to, vienas iš jų paskambino apie tai pranešti man, kadangi Tu dar neturi dvidešinties ir daktarai turėjo pranešti arba giminaičiui arba policijai.

- Bet.. Bet juk jie.. Jis mane vijosi. Jis grasino. Jis šmeižė ir... - aš pradėjau panikuoti. Mano rankos ėmė drebėti, o akyse kaupėsi ašaros.

- Šaaa... - pradėjo raminti mane Leo. - Daktaras perspėjo dėl to. Tu sapnavai. Bent jau taip man išaiškino. Ištyrus Tavo organizmą, jie išsiaiškino, jog Tavo skrandis buvo beveik keturias paras tuščias, bei negaunantis užtektinai skysčių. Prie viso to prisidėjo nerimas, stresas ir nuovargis. Tas vaikinas, su kuriuo buvai kavinėje, sakė, kad mažai miegi ir ištisai dirbi bei rūksi, kas taip pat prie visko prisidėjo, o tai, ką matei už savo kambario ribų buvo tik Tavo baimių atspindys. Tai, ko Tu bijai labiausiai. Tie vaikinai dvi naktis sėdėjo su manimi Tavo palatoje ir nepasitraukė nuo Tavęs. Vienas net verkė, nes bijojo, kad Tau kažkas labai blogai. Jie tikrai nerimavo dėl Tavęs.

Po šių žodžių pasijaučiau dar blogiau. Aš jį apšaukiau. Aš pasakiau, kad nenoriu jų matyti.

- Sustok! - pradėjau šaukti ir Leo sustojo. - Man reikia su jais pakalbėti. Ir skubiai!

Sveiki! Atleiskit, kad tokia trumpa, tačiau šiandien žadu įkelti tiką, kuri bus ilgesnė. Gero skaitymo ❤️❤️