Vanilinė cigaretė

14 dalis

{Lukos pov.}

Pramerkiu akis. Esu nedideliame kambaryje. Šalia lovos, kurioje gulėjau stovi spintele, o ant jos guli telefonas, kuris nesustabdomai skamba. Jis rodo 6-tą, valandą ryto. Aš nedrąsiai atsikeliu iš lovos, išjungiu čirškantį žadintuvą ir prieinu prie veidrodžio. Pasižiūriu į save. Visa susivėlusi, su vakarykščiais rūbais, o veidas perbalęs ir kiek patinęs. Pamačiusi šį vaizdą prisimenu vakarykščio vakaro įvykius. Bendrabučio duris, šaltą koridorių. Buvau kiek pasimetusi. Nežinau kur esu ir kodėl čia esu. Greitai susiradau savo kuprinę. Ji gulėjo padėta prie lovos. Iš jos išsitraukiu plaukų gumytę ir susirišu plaukus į netvarkingą kuoduką bei mėtinęs gumos, kurią nieko nelaukusi įsidedu sau į burną. Taip pat kuprinėje turėjau juodą maikutę. Ją užsidėjus pasiėmiau savo daiktus ir tyliai išslinkau iš kambario. Radusi laiptus atsargiai nusileidau į pirmą aukštą. Nenorėjau ir kiek bijojau ką nors prižadinti, kadangi vis dar nežinojau kur esu. Priėjau gan erdvią svetainę ir pastebėjau, kad ant sofos kažkas miega. Taip pat pamačiau, kad perėjus svetainę yra lauko durys, pro kurias galėčiau išeiti.

Ėjau pro svetainę iš lėto ant pirštų galų. Nenorėjau sukelti kokio triukšmo ir tuo labiau prikelti žmogų, kurio nepažįstu. Praėjau pro sofą ir net atsikvėpiau.

- Kur eini? - žengusi dar porą žingsnių išgirdau sakant. Bijojau apsisukti. Tad ėmiau bėgti link lauko durų net neatsigręžusi atgal. - Tavo vietoj to nedaryčiau. Įsijungs signalizacija. - tai išgirdusi sustojau. Suspaudžiau kumsčius ir užsimerkiau. Labai bijojau ir akyse ėmė kauptis ašaros. Girdėjau, kaip žmogus atsistojo ir pradėjo žingsniuoti, tačiau ne link manęs. - Kaip Tu jautiesi? - jiš švelniai paklausė. Aš atpažinau jo balsą.

- V? - drebančiu balsu paklausiau.

- Taip. Kas nutiko? - paklausė jis. Aš atsikvėpiau. Mano kojos vis dar drebėjo iš siaubo. - Luka? Viskas gerai? - susirūpinęs paklausė ir jis ėmė eiti link manęs. Mano kojas pakirto ir aš susmukau ant žemės. Jis pribėgo prie manęs - Luka? Kas yra? Tau viskas gerai?

Aš atsisukau į jį. Mano skruostais bėgo ašaros. Jis žiūrėjo į mane nesupratęs kas nutiko.

- Luka. Kalbėk. Pasakyk ką nors. - jis vis dar buvo nesusipratęs. Aš nusivaliau veidą ir nusiraminau. - Na va, šaunuolė. O dabar sakyk ką nors.

- Jei pasakysi kam nors kas čia buvo, už savo veiksmus neatsakau, - tai pasakiusi atsistojau.

- Man būtų užtekę ir paprasto ačiū. - jis buvo kiek supykęs. - Tai kodėl verkei?

- Pats pagalvok. Mergina atsibunda nežinomuose namuose ir mėgindama iš jų greičiau išeiti už jos ima kalbėti kažkoks vaikinas kuris manęs neišleidžia.

- O kaio jautiesi? Na, po vakar. Viskas gerai?

- Ką tai turėtų reikšti?

- Vakar su Kookie ir Jimin radom Tave visą sustirusią iš šalčio miegančią koridoriuj. Žadinom Tave, bet Tu net nereagavai. Todėm man teko Tave nunešti į mašiną ir užleisti savo kambarį.

- Umm, jaučiuosi gerai, dėkui. Ir ačiū už vakar, - kiek patylėjus tariau.

- No problem. Nori ko nors pusryčiams? - nuėjęs į virtuvę tarė.

- Ne, dėkui. Pakeliui į darbą ką nors nusipirksiu.

- Tai gal bent kavos su manim išgersi? - pajungęs virdulį tarė ir atsisuko į mane su šypsena veide.

- Kavos neatsisakysiu.

V iš pradžių sutvarkė sofą, ant kurios miegojo ir užvirus vandeniui pradėji daryti kavą. Mes įsitaisėmė ant tikrai patogios sofos ir gėrėm rytinę kavą.

- Papasakok ką nors apie save, - staiga tarė V.

- Mano gyvenimas neįdomus. - šaltai atsakiau.

- Jis ir neturi būti įdomus, tačiau tavo istorija gali atskleisti daugiau apie Tave.

- Ką nori sužinoti? - atsisukai į jį.

- Na, pavyzdžiui, iš kur Tu, kodėl atvykai į Londoną, kaip išmokai korėjiečių kalbą ir taip groti pianinu.

- Gimiau ir gyvenau Lietuvoje. Čia atvykau, nes įstojau į tikrai gerą universitetą. Korėjiečių išmokau klausydama dainų, žiūrėdama dramas ir net skaitydama komiksus. Pianinu mane vaikystėje mokė groti mama. Viskas?

- Tavo mama muzikantė? - jis susidomėjęs į mane žiūrėjo.

- Buvo kažkada, tačiau susilaukusi brolio ir po to manęs, apleido muziką.

Jis daug manęs klausinėjo. Apie brolį, apie Lietuvą ir universitetą ir aš šiek tiek pasipasakojau. Žinoma, neminėjau tokių dalykų kaip, tėvų mirtis, gyvenimas vaiknamyje ir daug kitų dalykų.

Kai išgėrėm kavą išėjom į lauką. V atsinešė gitarą.

- Minėjai, kad ir gitara moki groti. Gal ką nors sugrosi?