Vanilinė cigaretė

17 dalis

{Lukos pov.}

Ėjau pro nedidelę kavinukę ir nusprendžiau užeiti ksvos ir ko nors užkąsti prieš darbą. Užėjusi pastebėjau grupelę merginų apspitusių kažą kaip bitės medų. O blogiausia tikriausiai buvo tai, kad vis tai vyko priešais kasą. Aš stovėjau geras 10 minučių, tikėdamasi prieiti prie kasos, tačiau veltui. Mėginau prasiveržti pro jas, račiau taip pat nesėkmingai.

Mane užvaldė smalsumas. Ką jos ten daro ir kodėl nejuda iš vietos?

Aš užlipau ant kėdės, o po to ir ant stalo, esančio netoli minios. Pastebėjau vaikiną tamsiais plaukais ir baltais marškinėliais. Visos merginos varžėsi, kuri jį palies ar kuri su juo pakalbės ir panašiai. Iš pradžių maniau tiesiog išeiti iš kavinės viską palikus, kol galiausiai išgirdau merginą, rėkiančią iš galo "Jimin oppa".

Reikia padėti tam vargšeliui, - pagalvojau.

- Ei! - garsiai surėkiau. Visos sukluso, o kartu ir Jimin. - Jūs ką, laukinių žvėrių banda? Ar garsenybės nesat mačiusios? Kas čia per varžybos, kuri pirma palies, kuri pirma užkalbins? Jis jums į daiktą panašus? - buvau pikta, - Jis yra toks pat žmogus kaip ir mes visi. Ar jums patiktų, jei užėjus į parduotuvę apsipirkti, ar į tą pačią kavinę atėjus kavos, jus užsipultų būrys neišauklėtų padarų ir neleistų ramiai praeiri? Juk jis atėjo čia tik kavos, o jūs jau ginčijatės, kuri su juo permiegos. Jis turi savo asmeninį gyvenimą. Gal jau ir tą pačią merginą turi, o jūs su juo taip. Geriau jau sutikusios, vietoj to kad pultumėt, padėkotumės už jo pastangas ir darbus, kuriuos jis su grupe atlieka dėl jūsų. Nemanot?

Užbaigus savo kalbą, merginos atsitraukė. Jos buvo kiek nusiminusios. Gal man pavyko dasibrauti žodžiais iki jų riešuto dydžio smegenėlių? Nulipau nuo stalo. Ir štai, matau, kaip kažkokia mergina atima iš Jimin kavą ir priėjusi prie manęs išpila ją man ant galvos.

- Čia Tau už įžeidimus. - taria ji ir išeina iš kavinės.

Jaučiu, kaip bėgantis skystis degina man galvą ir odą, pro kurią jis bėga. Tačiau viskas, ką aš darau, tai stoviu kaip įbesta į žemę ir nejudu. Galiausiai atsipeikėjusi puolu pro kavinės duris ir greitu žingsniu išeinu. Manyje verda kraujas, o kartu dega ir mano kūnas, padengtas karšta kava.

Staiga prie manęs pribėga Jimin.

- Tau viskas gerai? - paklausia jis.

- Taip, žinoma. Aš mėgstu ateiti į kavinę ir išsimaudyti po karšta kava. Kas gali būti blogai? - sarkastiškai atšaunu.

- Na, tiesą pasakius, tai Tavęs niekas neprašė man padėti.

- Ačiū. Dabar tikrai įsitikinau, kad Tu šiknius. - tai tarusi nusuku nuo jo žvilgsnį ir pagreitunu žingsnį.

- Palauk! Atleisk. - sušunka jis ir pasivija mane. - Ačiū, kad padėjai man, bet būčiau ir pats susitvarkęs.

- Šaunuolis. Taip ir toliau. - tarius neatsidukdama į jį ir vis dar greitindama eiseną.

- Nagi, sustok! Eine, aš atsidėkofamas Tave iki bendrabučio nuvešiu.

- Geriau atsidėkodamas išnyk man iš akių. Kaip jūs nesuprantat, kad aš nenoriu su jumis prasidėti. Aš nenoriu prisidaryti sau nemalonumų. Aš nenoriu su jumis turėti nieko bendro. Atstokit nuo manęs! - išrėkiu viską jam ir tik tuomet susivokiu, ką kątik padariau. Atsigręžiu į jį, - Atleisk, Jimin, padakiau tai, ko neteikėtų sakyti. Tačiau kaip matai, aš tikrai prastos nuotaikos, tad tiesiog nelįsk man į akis. - tai tarusi nužingsniuoju toliau, o jis nusivylęs grįžta atgal prie savo automobinio ir jį užvedęs išvažiuoja.