Vanilinė cigaretė

24 dalis

- Ar taip pasielgei tik dėl to, kad vienas žmogus Tau atskaitė moralą? - paklausė RM. Aš nedrąsiai pakėliau galvą.

- Neslėpsiu, tai prisidėjo prie mano sprendimo, tačiau pagrinde taip pasielgiau, nes jaučiuosi kalta prieš jus už savo įžūlumą. - nuleidusi akis į žemė tariau.

- O kokia viso šito Tavo elgiasio priežąstis? - susidomėjęs toliau klausinėjo RM.

Aš nutilau. Nenorėjau jiems pasakotis. Nenorėjau, kad jie žinotų apie mane daugiau, nei bet kas kitas. Nenorėjau nieko šito..

- Gal užtenka klausimų? Ji atėjo pavakarieniauti, o ne į policijis apklausą. - tarė kiek piktai Jin.

- Viskas gerai. - tariau ir atsidusau. - Aš nemėgstu įžymybių dėl savo sunkios praeities. Aš neturėjau draugų, dėl savo charakterio ir socialinės padėties, todėl nemoku bendrauti su kitais ir man sunku rasti bendrą kalbą su kitais. Nuo mažų dienų esu atsiskyrelė ir mėgstu vienatvę, štai kodėl taip elgiausi.

Visi nutiko. RM tik pasikraipštė galvą ir galiausiai nutraukė įsistovėjusią ir nejaukią tylą.

- O kaip į visą tai reaguoja Tavo tėvai? Jie žino, kad Tu neturi draugų? Jie su tuo sutinka?

- Aš jų neturiu. Nuo penkerių metų gyvenau vaikų globos namuose. Tai ir pakeitė mane ir dėl to dabar tokia ir esu. - užsidėjau kaukę ir nusišypsojau.

- Ataleisk, Luka.. Aš nežinojau.. - susikrimto RM.

- Viskas gerai. Tik prašau, nereikia manęs dėl to gailėtis. - stojo mirtina tyla. - Aš trumpam atsiprašysiu, - tai pasakiusi aš paėmiau kuprinę ir išbėgau į lauką.

Išsitraukiau cigaretę ir ją prisidegusi ėmiau rūkyti. Mano rankos drebėjo, o širdį lyg plėšė į skutus. Nemaniau, kad mūsų pokalbis nueis taip toli. Atsisėdau ant laiptų ir rūkiau. Jaučiau, kaip graudinuosi. Nenoriu verkti, tad kiek įmanydama stipriau bandau sulaikyti ašaras.

- Atleisk man. Nenorėjau, kad viskas pasisuktų tokia linkme. - tarė RM ir atsisėdo šalia manęs. Mačiau, kaip jis susiraukė užuodęs cigarečių dūmus, tačiau nieko nesakė.

- Nesijaudink, viskas gerai, - mano rankos vis dar drebėjo, tačiau mėginau tai paslėpti. - Atleisk, kad išėjau. Aš nepratusi apie tai kam nors pasakoti. Kaip minėjau anksčiau, esu uždaras žmogus.

- Aš labai užjaučiu dėl to, ką Tau reikėjo iškęsti. - jis buvo rimtas ir kartu nusiminęs. Tikriausiai net labiau už mane.

- Negraužk savęs už savo pasakytus žodžius. Jūs vistiek anksčiau ar vėliau būtumėt apie tai sužinoję, tad tai tiesiog pagreitino įvykių eigą. - trumpam nutilau, vaikinas sėdintis šalia taip pat. - Štai kodėl bijau prisirišti prie žmonių. Vėliau labai skauda, kai jų netenki.

- Gerai, draugužiai, gana liūdėti, grįžkit į vidų. Mes turim kai ką pasakyti, - atbėgo J-Hope.

RM atsistojo ir nusekė paskui savo draugą, o aš prisijungiau prie jų, kai baigiau rūkyti.

Užėjusi į vidų pamačiau juos visus išsirykiavusius į eilutę. Aš stabtelėjau ir nežinojau ką daryti. Štai ir nuosprendis.

- Mes su vaikinais pasikalbėjom, - tarė į priekį žengęs Jimin. - Mes taip pat su Tavimi nesielgėme labai gražiai, o ypač aš. Tad norime visą tai pakeisti. - jis atsisuko į draugus. - Visnas. Du. TRYS. Sveika, mes esam BTS ir norėtume tapti Tavo draugais! - šūktelėjo jie ir nusilenkė.

- Aš dar pagalvosiu, - kiek griežtesniu balsu tariau aš. Visi vaikinai pakėlė galvas ir pažvelgė į mane suglumusiu žvilgsniu. Aš nusisukau nuo jų ir žengiau du žingsnius link durų, o tada staigiai atsisukau į juos. - Pasitariau su savimi ir nusprendžiau sutikti.

Visi nudžiugo. Jie ėmė rėkauti, o Jimin priėjo prie manęs.

- Atlrisk man, - tarė jis.

- Tai Tu man atleisk. Esu savanaudė ir įžūlybė. Nederėjo man tai su Tavimi ir Tavo draugais. - jaučiau kaip mano akyse renkasi ašaros.

- Na, dabar Tu oficiali mūsų draugė, tad palikime blogus prisiminimus už nugaros ir siekime gerų prisiminimų drauge. - jis nusišypsojo pirmą kartą man. Jis tikrai mielas, kai nori. Aš nusišypsojau jam atgal.

- Tai gal jau eime vakarieniauti? - riktelėjo V ir nubėgo prie stalo. Visi ėmė juoktis ir nusekė padkui jį. Aš viena atsilikau nuo jų. Man buvo gera. Tai yra pirmiaji mano draugai, tačiau ar iš to bus kas nors gero?