Vanilinė cigaretė

13 dalis

{Jungkook pov.}

Po vakarienės nuvykom namo. Tik užėję į vidų visi kritom ant sofos. Taip gulinėdami pradėjom kalbėti.

- Kookie, kodėl vis dėlto nusprendei gyventi bendrabuty? - paklausė V. - Čia kiek liūdna be Tavęs.

- Ten gan patogu. Netoli universitetas, o ir studija tik už poros kvartalų. - atsakiau ilgai negalvojęs.

- O kodėl būtent dabar ten gyveni? - susidomėjęs į pokalbį įsitraukė RM. - Juk studijos prasidės tik rudenį.

- Tiesą pasakius, maniau, kad jums kiek įkirėjau. Pastaruoju metu jūs keistai elgetės ir bendravot su manim, tad nusprendžiau duoti jums pailsėti. Pripažinkit, mes vienas nuo kito kartais pavargstam, tad manau tokie pokyčiai į naudą. - kiek pagalvojęs tariau.

- O Tu įsitikinęs, kad to priežastis nėra Luka? - pakilnojęs antakius tarė J-Hope.

- Nejuokauk. Ji miela, tačiau kaip asmenybė nepasižymi dideliu troškimu bendrauti. Tuo labiau apie ją nieko nežinau, o ir grupės veikla neleidžia padinerti labiau į asmeninį gyvenimą. Patys tai puikiai suprantat.

- Na, man ji parke pasirodė gan draugiška, - įsiterpė Suga.

- Tu mums dar nepapasakojai kaip išėjo, kad jūs kambariokai, - susidomėjęs paklausė Jin, atsisukęs į mane.

Aš kiek susigėdau. Nebuvau nusiteikęs jiems pasakoti mūsų susipažinimo istorijos. O ir pats nelabai noriu tai prisiminti.

- Gal tai papasakosiu kitą kartą, - po ilgos pauzės tariau jiems.

- Kažkas susigėdo! - ėmė iš džiaugsmo šaukti RM. - Nagi, pasakok!

- Vyručiai, jau beveik trečia nakties. Manau man jau būtų pats laikas grįžti į bendrabutį. - tariau.

- Pasilik šiąnakt čia. Kur Tu taip vėlai keliausi? - susirūpinęs pagaliau prakalbo Jimin.

- Ne, vyručiai. Rytoj per pietus užsuksiu, tačiau dabar man tikrai derėtų grįžti.

- Aš su V Tave nuvešim. - taria Jimin ir atsikėlęs nuo sofos pasiėmė mašinos raktelius.

Atsisėdim į mašiną. Aš sedėjau gale. Buvau kiek pavargęs, tad nusprendžiau kiek nusnūsti, kol važiuojam. Galvoje prisiminiau mūsų vakarienę restorane ir Luką, kuri iš visų jėgų stengėsi mums įtikti. Negalėjau patikėti, kad ji moka skambinti pianinu ir šiek tiek dainuoja. Buvo miela. Norėčiau tai pakartoti.

Atvykome prie mano bendrabučio. V išlipo iš mašinos ir atidaręs galines dureles ėmė mane judinti, mėgindamas prižadinti. Aš pramerkiu akis. Jų vokai buvo tokie sunkųs, kad akys savaime ėmė merktis.

- Nagi, kelkis antraip grįšim atgal. - surėkė Jimin.

Aš nenorom išlipu iš mašinos ir ėmiau eiti link durų. Pastebėjau, kad vaikinai eina iš paskos, tačiau nieko jiems nesakiau. Mes užlipome į penktą aukštą ir ėjom link kambaro. Koridoriuj buvo gan šalta, nors už lango buvo vasara. Įėjome į mūsų koridorių ir pastebėjau protu nesuvokiamą dalyką. Atsisėdusi ant grindų ir atsirėmusi į sieną miegojo Luka. Aš staigiai prie jos pribėgau ir ėmiau švelniai ją budinti. Pamatę šį vaizdą, Jimin ir V pribėgo prie mūsų. Aš atsistojau ir ėmiau atidarinėti duris. Jos neatsidaro. Mėginau kelis kartus, tačiau veltui. Atsisukau į Luką. Prie jos tupėjo V. Jis bandė ją pažadinti. Galiausiai pakėlė galvą ir atsisuko į mane.

- Kookie, ji smarkiai sušalusi ir aš negaliu jos pažadinti, - jo veidas buvo pilnas išgąsčio kaip ir mano. Aš stovėjau atsisukęs į ją ir susiėmiau už galvos. Ką dabar daryti?

Aš įnirtingai mėginau pakliūti į kambarį, tačiau vėl gi, tik veltui eikvojau savo energiją. Galiausiai V oaėmė Luką ant rankų ir tarė :

- Jei taip ir toliau čia būsim, ji gali mirtinai sušalti. Mes neturim kito pasirinkimo. Važiuojam atgal, o rytoj susitvarkysit su savo kambario durimis.

- Ne. Ji negali važiuoti pas mus. Kas jei ji visiems išpasakos kur mes gyvenam šiuo metu? Mes negalim ja pasitikėti. - kiek įpykęs taria Jimin.

- Aš už ją prisiimu visą atsakomybę. - rimtai taria V, kol aš išsigandęs tiesiog stovėjau ir nežinojau ką daryti.

- Bet jei ji kažką padarys ar pasakys, jai klius, kaip ir Tau. - dar griežčiau ir pikčiau tarė Jimin ir pasuko link laiptų.

Atėjus iki mašinos aš atidariau galines dureles, duodamar kelia V. Jis atsisėdo kartu su ja ant galinės sėdynės, o aš šalia Jimin.

Už geros valandos jau buvome prie mūsų namų. Aš atidariau galines duris ir iš karto padileidaulink namų durų. V atsargiai nešė merginą, saugodamas ją, kad niekur nesusitrenktų ir nuėjo link savo kambario. Aš atidariau jam duris ir nusileidau į svetainę, kur nesusipratę stovėjo likę grupės nariai. Kol V grįžo, papasakojau jiems kas nutiko ir atsiprašiau už priimtą sprendimą nepasitarus su visais. Jie, ne taip kaip Jimin, buvo supratingi ir neprieštaravo. Galiausiai prie mūsų atėjo V.

- Ji kietai miega. Paguldžiau ją į lovą ir šiltai apklojau. Šiąnakt miegosiu ant sofos, o Tu, - jis atsisuko į mane, - turėsi ja rytoj pasirūpinti.

Jis pasiklojo nakčiai sofą ir ties tuo baigėsi mūsų vakaronė.

Tikiuosi jai viskas gerai...