PAMELAVAU. BAIGTA

Ten

Julia Copper.

Trys dienos lovoje, ir aš vėl kaip naujai gimusi. Luisa man palaikė kompaniją, ir aš jos neleidau į darželį.

Zayn skambino kiekvieną dieną, ir vis klausė kaip mano savijauta. Žinoma buvo visai miela iš vaikino pusės, tačiau aš turiu susikaupti šia tema.

Šiandien jau ketvirtadienis. Dienos lėkte bėga. Šiandien jau gruodžio 7 diena. Ką reiškia, kad jau artėja didžiosios metų šventes bei brolio gimtadienis.

<....>

Įeinu į savo kabinetą, ant kurio stalo buvo padėta raudoną rožė. Susiraukusi nueinu iki stalo.

Šalia gėles buvo padėtas raštelis, griežtu, tačiau gražiu raštu.

Džiugu, kad grįžai jau į darbą.
-Z.M

Pamačiusi inicialus iš kart supratau, kieno tai darbas. Viršininkas visiškai nesuprato, mano žodžių.

Paėmusi rožė bei raštelį, išeinu iš kabineto. Išsikviečiau liftą ir jam atsidarius duris paspaudžiau mygtuką ir pakilusi iki reikiamo aukšto išlipu.

-Ar ponas Malik kabinete?- paklausiu Ellos kuri tvarkė stalą.

-Taip, Julia jis kabinete. - nieko nelaukusi atidarau duris, stiklinės.

-Pone Malik, manau jūs manęs nesuprato. - pasakau jam, ir padedu rožė ant stalo.

-Julia, aš juk nieko blogo nepadariau.- pasako vaikinas pakeldamas akis nuo kompiuterio.

-Man tai nepatinka! Aš jums sakiau, kad negalima šitaip elgtis.

-Julia, mes nieko blogo nedarome! Tu laisva, aš laisvas kame bėdos?- jis surėkė.

-Aš turiu..- norėjau pasakyti jam visą tiesą apie dukrą, kad dėl jos nebus nieko. Nežadu leisti būti savo dukrai pašaipų eksponatu, mokykloje tokie dalykai greit pradeda plisti.

-Ką tu turi?- jis atsistoja nuo kėdės.-Po velniais ką tu turi? Ko aš nežinau?- jis surėkė ant manęs kaip koks išprotėjęs dėl kontrolės. Žinoma jis kontrolės maniakas!

-Aš nesu tokia kaip tavo buvusios! ir nežadu su tavimi lipti į lovą! Kurios dalies tu nesupranti?- sušaukiu ant jo.

-VISOS! Kas po velniais su tavim blogai!- Jis surėkė vėl ant manęs.

-Pone Malik, kitaip nieko nebus. Aš išeinu iš darbo.- pasakiusi žodžius apsisuku ir einu link durų norit man atidaryti duris prieš jas išlenda Malik. Kurio veide buvo tik pyktis, ir jo rudos akys buvo lyg laukinyje pabėgusios.

-Kas po velniais su tavimi blogai? Ko tu šitaip bėgi nuo manęs! Po velniais tu man patinki, nors ir kaip tai sušiktai blogai.- jis laikydamas mane už rankų pasako. Tylėjau keletą sekundžių.

-Kodėl ir turiu išeiti, nes tai blogai. Aš žinau, kad darau gerai. Geriau anksčiau išeiti nei nudegti aibėms. -pasakau jam ir patraukiu jo rankas nuo savo rankų.

-Tu negali žinoti visko už mane! - surėkė man einant link lifto. Gerklėje buvo per didelis gumulas, kad dar galėčiau kažką daugiau sakyti jam. Nenoriu jam meluoti, daugiau dėl Luisos. Tai turi baigtis net neprasidėjus. Žinau, kad abejiems vėliau bus dar skaudžiau ir pasekmės bus skaudžios tiek jam tiek man.