"I Think My New Life Will Be Better" (L.T.) LTU BAIGTA

*1*

Kas nori iškart veiksmo ir nutikimų, gali pradėt skaityti nuo 6 dalies, nes pradžia rami :)

Važiuodama automobilyje su seneliais visą kelią, mąsčiau apie avariją ir tėvus. Prisiminiau visas žmonių paguodas ir užuojautas, bet man jos nepadėjo nei kapinėse, nei namuose, nei nepadės ateityje. Pasiilgsiu tų dienų su tėvais. Jų žodžių, patarimų, paskatinimų, kelionių, rimtų pokalbių... Tačiau mano mintis pertraukė senelio balsas:

- Kayla, atvažiavom į tavo naujus namus. - pasakė senelis.

Ne tokie jie ir nauji. - mintyse pagalvojau.

- Saulute, lipk iš automobilio, eik apžiūrėti namų. - pasakė močiutė.

Mane močiutė nuo vaikystės vadina 'saulute'. Ankščiau man tai nepatikdavo, bet šiuo metu tai mane guodžia ir primena vaikystės dienas su seneliais, broliu ir tėvais.

- Gerai, močiut, apžiūrėsiu, bet vis tiek kažkiek prisimenu iš vaikystės. - menkai šyptelėjau.

- Tai šaunu! - tarė senelė.

Išlipau iš automobilio, namas pasirodė visai nepasikeitęs per 12 metų. Vienos namo lentelės tamsesnės pilkos spalvos, kitos šviesesnės pilkos spalvos.

Jomis apkaltas dviejų aukštų namas. Teritorijoje buvo garažas, nedidelis kiemelis, terasoje supynė, takeliai ir netoli gatvė.

- Einam, parodysiu, kur bus tavo kambarys. Daiktus po to paimsime. - pasakė močiutė, tad nusekiau jai iš paskos į namą.

Įėjome pro duris į nedidelį koridorių, dešinėje pusėje buvo virtuvė, kairėje svetainė su valgomuoju, koridoriaus gale buvo tualetas ir vonios kambarys.

Užlipome mediniais laiptais į antrą aukštą. Močiutė nuėjo prie pirmų durų kairėje pusėje. Durys buvo baltos spalvos ir kiek džiaugsmingai pasakė ji:

- Štai čia bus tavo naujasis kambarys. - ji pravėrė duris.

Įėjome į kambarį. Sienų spalvos buvo dvi, šviesiai melsvos spalvos ir priešais jas, dvi šviesiai rožinės spalvos sienos.

Netoli lango, prie rožinės sienos, stovėjo dvigulė lova, prie jos nedidelė spintelė. Kitoje pusėje spinta drabužiams, komoda, rašomasis stalas su odine kėde, ant sienos kabėjo nedidelis televizorius, balkonas ir durys.

- Močiute, kas už šių durų? - paklausiau, kiek smalsiu balsu.

- Čia tavo vonios kambarys ir tualetas. Eik apžiūrėk viską, jei kas nepatiks galėsime baldus perstatyti. - pasakė ji.

- Ačiū močiute, myliu tave.

- Aš ir tave myliu, saulute. Gal ką nors valgyti padaryti? - paklausė ji.

- Mielai suvalgyčiau tavo skaniai gaminamo maisto. - pagyriau jos be galo skaniai gaminamą maistą.

- Gerai, einu iškepsiu kotletų. - pasakė.

Močiutė išėjo iš kambario, palikdama mane vieną kambaryje. Vos ji išėjo, bėgau ant savo lovos ir griuvau ant jos. Pasijaučiau, kaip debesyse, lova buvo labai minkšta ir didelė, kokią ir mėgstu.

- Kayla, nusileisk į apačią! - išgirdau, mane šaukiant iš apačios.

- Ateinu, seneli. - nulipau laiptais žemyn, nuėjau į svetainę ir atsistojau už senelio nugaros.

- Oi, kokia, tu, greita! Negąsdink manęs taip, dar infarktą gausiu! - suprunkštė jis.

- Atsiprašau seneli, nenorėjau tavęs išgąsdinti.

- Nieko tokio, tik kitą kartą šiek tiek atsargiau galėtum. - tarė jis.

- Gerai, pasistengsiu to nepamiršti. - pažadėjau seneliui.

- Einam, nunešim tavo daiktus iš automobilio į kambarį. Gi tau reikia susidėti drabužius, batus ir kitus daiktus. - šyptelėjo jis ir išėjome į lauką.

Senelis atidarė automobilio bagažinę. Ėmė traukti lagaminus, krepšius, dėžes su įvairiausiais užrašais ant jų. Paėmėme po kelis krepšius ar dėžes. Viską nešėme į mano naująjį kambarį.

- Kayla, kur man sudėti tavo daiktus? - paklausė senelis.

- Padėk ant žemės, paskui viską išsidėliosiu ir susidėsiu.

Sudėjome daiktus ant žemės ir nulipome laiptais žemyn. Einant pro duris išgirdau šortų kišenėje skambančią savo plytą. Pažiūrėjau į telefono ekraną ir šiek tiek nustebau, bei susijaudinau...