"I Think My New Life Will Be Better" (L.T.) LTU BAIGTA

* 96 *

Kayla pov.

- Siūlau tau ją paleist. Dabar. – grėsmingai pasakė Louis.

Jis stovėjo nuo manęs su Jackson'u per 5 metrus. Paskui Louis atėjo ir visi kiti. Sophia visa drebėjo ir stovėjo už Liam nugaros.

- Vapšė, nesikišk ne į savo reikalus, vaike. – atsakė Jackson.

- Aš ne vaikis. Ir tau bus kapiec nuo manęs. – ryžtingai kalbėjo Tomlinson.

- Nuo mūsų visų. – pridėjo Niall.

Jackson tik prunkštelėjo ir pradėjo mane vėl temtis link savo komandos.

- Paleisk mane ! – pradėjau muistytis.

- Ne, ir nebandyk rėkti ar muistytis, nes kišenėje turiu peilį. Supratai ?

Aš lėtai linktelėjau. Pajaučiau, kaip skruostu teka ašaros.

- Klausiu ar supratai ?

- Taip. – sumurmėjau.

- Ir pasakyk savo draugams, kad nebandytų tavęs gelbėt, nes aš galiu panaudoti peilį prieš visus.

- Prašau, nesiartinkint prie šito psicho. – lėtai pro ašaras pasakiau, jis mane tempėsi. Nors ir kaip stengiausi muistytis. – Paleisk mane, Jackson.

- Ne, mažute, tu mano. Prisimink, ką man sakei prieš 1,5 mėnesio. – sumurmėjo Jackson.

- Neprisimenu.

- Tai gal tau primint, meile ?

Jackson prisitraukė mane arčiau savo kūno ir savo šiurkščiu delnu glostė mano skruostą. Mūsų kūnai lietėsi ir buvo šlykštu jausti jį.

- Ne, nenoriu.

- Bet aš noriu, meile. – pasakė Jackson.
Pajaučiau jo lūpas ant savųjų. Fūū. Šlykštu, jaučiasi pigus cigarečių skonis ir aš neatsakiau į bučinį.

- Atsakyk į bučinį. – jis liepė.

Vis tiek neatsakiau į jį. Žinojau, jeigu, ką nors pradėsiu daryt, jis gali sužeisti mane.

Jackson'ui truputį pavažiavo stogas nuo cigarečių ir visų narkotikų. Jis nebežino, ką daro. Bet aš žinau ir atsimenu, koks jis buvo prieš metus laiko, kai pasiūlė man draugauti ir aš sutikau.

Galiausiai pajaučiau, kaip esu atplėšiama nuo to šunsnukio lūpų. Mane staigiai apsikabino Sophia ir nusitempė, kuo toliau nuo jų.

- Jie užmuš vienas kitą. – kukčiojau.

- Viskas bus gerai, Kayla. Mes iškvietėm policiją.

- Negerai, dar blogiau. – pasprukau ir nulėkiau prie vaikinų, kurie pešėsi tarpusavyje.

- Gana ! – surėkiau. Vaikinai nesitraukė ir vis tiek mušėsi. – Blet, ką aš pasakiau ? – užstaugiau ir atsitraukė.

- Kayla ? – paklausė Jackson.

- Baikit, gana. Tu, Jackson, nešdinkis iš čia, nes atvažiuoja policija ir tau bus ne kažką. Jeigu tave ir vėl suims. Tau pataisų namai garantuoti.

- Nuo kada tau rūpi, kale ?

- Nuo pirmos akimirkos, kai pasiūlei man draugauti.

- Nepradėk. – purtė galvą Jackson.

- Aš atsimenu, kaip mes pirmą kart pasibučiavom. Kaip pirmą kart pasilikau pas tave. Argi neatsimeni šių dalykų ? – lėtais žingsniais tipenau link Jackson'o.

Visi mane stebėjo, kaip beprotę. Žinau, darau tai, dėl ko galiu būti sužalota, bent jau pabandysiu daryti kažką.

- Argi neatsimeni mano saldžių lūpų ? Argi neatsimeni, kur mes susipažinom ? Mūsų lenktynių, kurias laimėjom ?

- Atsimenu viską, bet dabar pasikeitė viskas. – gynėsi jis.

- Nedaug kas pasikeitė.

Jaučiau Louis deginantį žvilgsnį į mane ir galiu pasakyti jis nužudytų Jackson'ą.

- Nedrįsk... – pradėjo Louis, bet Harry jį sustabdė ir neleido nieko daryti.

- Prisimink, kaip tu įlipai į mano kambarį medžiu.

- Atsimenu viską, Kayla. Bet per lenktynes, kai tavęs nebuvo. – jis atsiduso. - Man davė pabandyt šito mėšlo ir viskas pasikeitė.

- Net jausmai man ? – uždėjo savo delną ant jo krūtinės.

- Šito negalėčiau pamiršti niekad. – tarė ir aš lėtai apsikabinau jį.

- Aš žinau, kad tu mane vis tiek myli. – sušnabždėjau.

Išgirdau policijos sireną, bet nejudėjau ir Jackson'ą laikiau savo glėbį, taip jį nuramindama. Girdėjau policininkų kalbą ir jie vis artėjo. Netrukus pareigūnai jau stovėjo nutaikę ginklus į Jackson'ą.

Jie jau norėjau jam dėti antrankius, bet jis laikė stipriai apsikabinęs mane.

- Prašau, Kayla, paskutinį kartą pabučiuok mane.

Nenoromis priglaudžiau savo lūpas prie jo ir pabučiavau jį, kaip pirmą mūsų kartą. Tai buvo paprastas bučinys į lūpas.

Galiausiai, jis pasidavė ir policininkai jį surakino ir išsivedė.

Aš griuvau ant žolės. Pagaliau giliai atsidusau.

- Šaunuolė, Kayla. Puikiai susidorojai su tuo šunsnukiu. – pasakė Harry.

- Yeah ? Vos nemiriau iš baimės. – gulėdama ant žolės kalbėjau.

- Kodėl neleidai jo užmušt ? – nervuotas rėkė Tomlinson.

- Aš žinojau, kas būtų buvę, tad pasirinkau kitą planą ir jis pavyko.

- Kas, jeigu jis būtų tave sužeidęs ? – rėkė Louis.

- Kas, jeigu aš nebūčiau atsitrenkusi į tave ir tu dabar manęs net nepažinotum ? – klausimu atsakiau į jo klausimą.

- Ateik, čia. – Louis pakėlė mane nuo žemės ir stipriai apsikabino.

- Dar tiek streso gyvenime neturėjau. – kalbėjo Sophia.

- Man jau ne pirmą kartą, todėl žinojau, ką reikia daryti.

- Kas jam dabar bus ? – paklausė Zayn.
- Velniai žino ir man nerūpi, nes turiu savo Louis. – pabučiavau Tomlinson skruostą. – Aš labai pavargau, parvežk mane namo, Tomlinson.

- Klausau, panele Blake.