"I Think My New Life Will Be Better" (L.T.) LTU BAIGTA

*6*

Kayla pov.

Staigiai apsisukau ir į kažką išsitėškiau. Bekrisdama išgirdau kažką, krentant ant asfalto pirmiau, negu aš. O pati nukritau gan saugiai atbulomis, nugara ant kažko minkšto ir šilto.

Šiek tiek apsidairiau ir pastebėjau, kad esu per pora metrų nuo senelių automobilio. Negalėjau pajudėti, nes mane laikė tas kažkas minkštas ir šiltas. Bet netrukus išgirdau to kažkieno balsą:

- Ar tau viskas gerai? Nesusižeidei? Gali atsistoti? – apipylė mane klausimais gan vaikiško balso savininkas.

Jis man padėjo atsistoti, klausinėdamas manęs.

- Lygtais viskas gerai. – save šiek tiek apžiūrėdama, pasakiau. - Aš labai atsiprašau, nežinau, kaip man taip susipynė kojos ir, kaip man pavyko nukristi. - atsisukdama į jį, tariau.

Nužvelgiau vaikiną, ant kurio išsitėškiau. Jo rudos spalvos plaukai buvo tiesiog netvarkingai išsitaršę, mėlynos spalvos akys, kurios mane tiesiog pakerėjo.

Jis vilkėjo tamsiai mėlynos spalvos kelnes, pilką su užrašu maikę ir baltos spalvos Converse batus. Mačiau ant jo rankų tatuiruotes, tad nužvelgiau jas.

Kažkur jis man matytas, bet kur? – mintyse svarsčiau.

- Nieko tokio, būna ir man taip. – pasakė su šypsena veide jis.

- O tu nieko neužsigavai? – kiek sunerimusi, paklausiau to vaikino.

- Gal bus kelios mėlynės, nes vis dėlto kritau ant asfalto. - nusijuokė. – Beje, o kur mano telefonas? – šiek tiek sunerimo ir pradėjo dairytis į šalis.

Netrukus vaikinukas pastebėjo jį ir nuėjo telo link. Pakėlęs pamatė ne kokį vaizdą, spėju iš jo veido.

Priėjo prie manęs, apžiūrinėdamas telą. Telefono visas ekranas suskilęs, kelių stiklo dalių netgi nėra, ekranas išsiliejęs, vienas kampas tiesiog juodos spalvos, spėju čia koks Iphone 5S... Vsio dabar man bus kapūt...

- Ai, bus tų telų. – numojo vaikinukas.

- Aš galiu tau sumokėti už jį. - numykiau.

- Tikrai neimsiu iš tavęs pinigų. - pasakė. - Gi vis tiek naują ketinau dabar pirkt. - nusišypsojo man jis.

- Kayla, mes jau norime važiuoti. – išgirdau už nugaros, kaip močiutė kviečia mane.

- Man reikia važiuoti, tad iki. – nusišypsojau tam vaikinukui, eidama mažais, lėtais žingsneliais atbulomis.

- Ar aš tave dar pamatysiu? – liūdnu balsu paklausė jis.

- Jeigu likimas suvedė pirmą kartą, gal suves ir antrą. Be to miestas mažas. – darydama automobilio dureles, pasakiau.

- Tikiuosi. – pasakė jis.

Įlipau į automobilį ir mane užpuolė klausimų lavina.

- Kas čia toks buvo? – klausė senelis. - Tau jis nieko nepadarė? – užvesdamas variklį, klausinėjo.

- Ar čia tas pats vaikinas, su kuriuo susipažinai vakar? – tarė močiutė.

- Pala, pala. Prašau po vieną. – kiek piktoku balsu, pakėlusi antakius tariau. - Visų pirma, čia visai kitas vaikinas, be to jis mane sugavo, kai man susipynė kojos ir aš pradėjau kristi.

- Ar neužsigavai? – išsigandusiu balsu paklausė močiutė.

- Aš tikrai ne, bet tas vaikinukas spėju, kad užsigavo. - nusijuokiau.

- Toks simpatiškas sakyčiau, kabink. - numykė močiutė.

- Močiute, aš tikrai dar nepasiruošusi įsimylėti. Man dar iki to toli bei aš dar nesusitaikiau, kad mano tėvų nebėra.

- Pamatysi, po kurio laiko kalbėsi kitaip. - pridūrė senelis, įsukdamas į gatvę, kurioje mes gyvenome.

- Mhm... – numykiau, kai lipome iš automobilio.

- Kayla, ko tiek prisipirkai, kad net bagažinė vos užsidarė? - susidomėjo močiutė.

- Ai, truputį to, paskui truputi to. Taip susidarė tiek daug visko. - pasakiau, traukdama maišus iš bagažinės.

- Paskui viską parodysi. – tarė senelė, rakindama namų duris. – Eisiu iškrausiu maistą ir eisiu daryt valgyt, nes jau beveik 15h.

Nieko sau laikas bėga greitai. Nuėjau į savo kambarį, išsitraukiau savo naujus pirkinius. Galiausiai asikviečiau močiutę.

- Močiute, gali ateiti?!

- Ateinu. - močiutė tik kelių sekundžių įėjo į mano kambarį.

- Štai ką nusipirkau. – ranka parodžiau į ant lovos sudėliotus naujus pirkinius.

- Labai gražūs visi. - nusišypsojo.

- Užuodi? Toks kvapas lyg kažkas sviltų. – judindama nosį, kalbėjau.