"I Think My New Life Will Be Better" (L.T.) LTU BAIGTA

*12*

Kayla pov.

Ėjau, sau niekur neskubėdama, gatvėmis, kurios veda iki parduotuvės.

Jau mačiau parduotuvę, bet, kai pradėjau eiti per gatvę, mane kažkas staigiai partrenkė.

Girdėjau tik cypiančių stabdžių garsą. Nespėjau nė pamatyti, kas partrenkė, nė kaip nukritau, nė susiprasti, kas įvyko.

Tiesiog akyse pradėjo temti žaibiškai. Mačiau tik jauno, blondiniškų plaukų vaikinuko atvaizdą, artėjantį prie manęs.

Mano akyse tiesiog sutemo, tik pajaučiau, kaip esu pakeliama ir nešama kažkur.

Vaikinuko pov. (ta pati akimirka vaikino akimis)

Išvažiavau nusipirkti maisto produktų. Važiuodamas garsiai klausiausi muzikos, pasukau į gatvę ir staigiai per gatve pradėjo eiti mergina.

Staigiai pradėjau spausti stabdžius, bet nelabai tai padėjo. Mergina nestipriai atsitrenkė į mano automobilį, bet iškart parkrito.

Puoliau lipti iš automobilio, pribėgau prie jos. Mačiau ji vos prasimerkusi. Labai išsigandau.

Niekad nebuvau partrenkęs, ko nors. Pasisekė, kad žmonių nebuvo. Gal, kaip nors, išeis susitarti? Pradėjau jos klausti:

- Kaip tu? Ar girdi? – mergina visai neatsiliepė ir nepajudėjo.

Ant jos drabužių galėjau pastebėti kraujo žymių. Pradėjau lėtai kelti mergina nuo asfalto ir nešti automobilio link.

Atsidariau automobilio dureles, lėtai ir saugiai paguldžiau merginą ant galinės automobilio sėdynės.

Uždariau dureles ir atsisėdau į vairuotojo vietą. Pradėjau važiuoti. Tikiuos, kad jai viskas gerai.

Kayla pov.

~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~

- Nustok, man baisu. – maldavau berniuko, kad baigtų mane supti ant sūpynių.

- Gi sakei, supti iki tol, kol būsi aukštai danguje. – kikendamas atsakė jis ir nustojo mane supti.

- Dabar nebenoriu. Ačiū. – padėkojau ir nulipau nuo supynės. Nubėgome mano kiemo link.

- Žaidžiam futbolą. – pasiūlė jis.

- Tu, kaip visuomet, tik futbolą težinai. – paimdama kamuolį, atsakiau.

Žaidėme futbolą, apie kokią valandą, iki tol, kol man susipynė kojos ir nukritau.

Iškart pradėjau garsiai verkti, tad prie manę pribėgo berniukas ir padėjo atsistoti nuo žemės. Jis nuvalė mano išpurvintas kelnes ir apsikabino mane.

- Neverk, gi ne karą pralaimėjai. Viskas bus gerai. Tu net nesusižeidei. – stipriai apsikabinau ir aš jį.

- Tu visad žinai, kaip mane nuraminti. Tu - mano angelas sargas.

Kas tas berniukas? Kodėl tai sapnavau dabar? Klausimai man neduoda ramybės. Prisiminimų pabaiga.

~ ~ ~ ~ ~ ~

Jaučiau, kad, kai kuriose vietose, gelia odą ir skauda. Jaučiau, kad nugara yra nugulėta ir ją šiek tiek gelia taip pat.

Po truputį pramerkiau vieną akį. Apsidairiau aplink, nepažįstami namai, iškart kiek susijaudinau.

Kur aš esu? Kas nutiko? Klausimai sukosi mano galvoje ir jų tik daugėjo.

Pramerkiau abi akis ir pradėjau lėtais judesiais atsisėsti. Išgirdau kažkieno žingsnius, artėjančius link manęs.

- O jau prabudai? – į kambarį įėjo tas pats vaikinas, kurį mačiau prieš tai. Kažkoks šviesus.

- Kur aš esu? – bandžiau atsistoti, bet nelabai išėjo, tad parkritau atgal ant lovos.

- Atsargiai. – į mane pažiūrėjo šviesių plaukų ir vandenyno spalvos akių šeimininkas. Vilkintis juodus džinsus, balta maikutę ir prasegtus marškinius vaikinas.

- Kur aš esu? – pakartojau klausimą, kiek sutrikusi.

- Viskas gerai, nusiramink. Tuoj viską paaiškinsiu, kas nutiko. – menkai šyptelėjo. – Leisk padėsiu atsistoti.

- Ne, ačiū. Aš gal pati. – pasirėmusi į lovos rėmą, atsistojau. – Tai pasakok, aš laukiu. – nužiūrėjau jį.

- Aš važiavau automobiliu, kai tu pradėjai eiti gatve, aš nespėjau sustabdyti automobilio... – vaikinas nutilo.

- Ir kas?

- Aš tave nestipriai partrenkiau. Paėmiau tave ir atsivežiau į savo namus. – nuleido akis žemėn blondinas.

- Svarbiausia, kad aš sveika ir gyva. - šyptelėjau.

- Aš labai atsiprašau. Tikrai nenorėjau. - pradėjo atsiprašinėti manęs jis.

- Tiesiog pamiršk. – nusišypsojau. – Kiek laiko aš pragulėjau?

- Apie valandą. – numykdamas atsakė. – O kas? – susidomėjo.

- Mano artimieji, matyt, eina iš proto. – pradėjau kišenėje ieškoti savo telo. – Man reikia paskambinti.

- Žinoma, man palaukti ar išeiti? – mykdamas klausė vaikinas.

- Išeik, noriu pasikalbėti viena. – šyptelėjau. - Bet kaip man paskui iš čia išeit? – mykiau, eidamas kambario durų link, vaikinukas sustojo ir atsisuko į mane.

- Laiptais į apačią ir pasuksi į kairę, ten rasi svetainę. Aš palauksiu ten.

- Gerai. – man tai man pasakius, jis išėjo ir, uždaręs kambario duris, nulipo žemyn, atpažinau tai iš garsų.

Surinkau močiutės telefono numerį ir laukiau, kol ji pakels ragelį. Ji turbūt eina iš proto...

Močiutė: - Klausau?

Aš: - Čia aš - Kayla.

Močiutė: - O Dieve, pagaliau paskambinai. – kiek nusiraminusi, pasakė. – Kur tu?

Aš: - Sutikau draugą, tai dar kalbuosi su juo. – jau geriau meluosiu, negu sakysiu visą tiesą ir močiutė visą vasarą man niekur išeit neleis.

Močiutė: - Aaaa, tai sakai su draugu. – išgirdau jos kikenimą. – Obuolių jau nereikia. Dar pabūk, bet iki 15 valandos grįžk, saule.

Aš: - Gerai, grįšiu. – padėjau telo ragelį ir  atsidariusi kambario duris, leidausi laiptais žemyn.

Nulipusi pasukau į kairę pusę ir, įėjusi į kambarį, pamačiau tai, ko tikrai nesitikėjau išvysti dabar...