"I Think My New Life Will Be Better" (L.T.) LTU BAIGTA

* 63 *

Kayla pov.

Pramerkiau akis nuo garso. Garso, kuris girdisi lauke. Lietus. Atrodo, jog lyja kaip iš kibiro. Ogh.

Išlipau iš lovos, išsitraukiau savo pilkos spalvos treningines kelnes, apatinius ir mėlyna maikutę su kojinėmis. Viską apsirengiau ir susirišau plaukus į netvarkingą kuoduką. Akis padažiau tušu. Grįžau į kambarį iš vonios. Atitraukiau ruletus. Vaizdas ne koks, tamsu ir pilka, bei lyja, kaip iš kibiro. Pasiklojau lovą ir nulipau laiptais žemyn.

- Sveiki, visi. – įlėkiau į virtuvę.

- Labas rytas. – pasakė seneliai.

Pastačiau vandenį ir pasidariau arbatos. Užsipyliau ją ir atsisėdau prie stalo.

- Jums kada į darbą ? – pažiūrėjau į senelį, po to į močiutę.

- Šiandien. – abu atsakė. Pasiėmiau duonos ir tepiausi sumušteką.

- Aišku. – sumurmėjau. – Kažkaip įdomiai jus dirbat.

- Slenkančiu grafiku. – atsakė senelis.

- Ką šiandien veiksi ? – atsigėrė arbatos močiutė.

- Namie sėdėsiu. – pilna burna atsakiau.

- Kiek valandų ? – paklausė senelis.

- 10:17. – pažiūrėjusi į laikrodį ant sienos pasakiau.

- Tuoj lėkt reiks. – pasakė jis.

Suvalgiau 3 sumuštinius ir išgėriau visą arbatą. Išsitraukiau iš šaldytuvo jogurto ir visą jį suvalgiau.

- Kayla, tu valgei, ką nors kol mūsų nebuvo ? – paklausė močiutė.

- Jo, viską iš eilės. – sukikenau.

- Gerai, mes lekiam. – tarė senelis, abu atsistojo ir išėjo į darbą.

Rimtai. Kiek daug valgiau. Turbūt todėl, kad vėmiau ir dabar dar laukiuosi. Vaikas valgyt irgi nori. – mąsčiau galvoje.

Pavalgiusi viską sudėjau į vietas ir sudėjau indus plauti. Nuėjau į svetainę ir įsijungiau televizorių. Įsižiūrėjau kažkokią laidą apie kūdikius ir mamas.

Jėzz, niekados tokių nežiūrėdavau, bet kadangi dabar laukiuos. Reikia pradėt žiūrėt. Įdomu kas gims. Mergaitė ar berniukas ? – galvojau.

Mano galvojimus nutraukė skambučio į duris garsas.

- Ateinu. – užrėkiau ir atsistojau nuo sofos.

Turbūt seneliai kažką pamiršo pasiimti. – svarsčiau mintyse.

Nuėjau prie durų ir atidariau jas. Netekau žado, kai pamačiau žmogų stovintį už durų.

- Luke ?! – atidariau plačiai duris ir kritau į brolio glėbį.

- Kaip aš tavęs pasiilgau. – pasakė apkabindamas mane.

- Kodėl nepaskambinai ir nepasakei, kad atvažiuoji ? – pasitraukiau nuo durų, kad įeitų broliukas.

- Norėjau staigmeną padaryt. – šyptelėjo ir įėjo į koridorių. Pasidėjo savo tašę ir lagaminą ant žemės.

- Padarei. – šyptelėjau.

- Kaip, tu ? Viskas gerai ? – paklausė jis.

- Dabar viskas puiku, kai matau brolį prieš save.

- Turiu tau dovanų. – šyptelėjo.

- Kokių ? – zyziau.

Luke iš savo tašės ištraukė kažkokią dėžę apvyniota raudonu popieriumi.

- Kas čia ?

- Išpakuok ir pamatysi. – padavė į rankas. – Tik neišmesk ! – paėmiau dėžę.

Ji tikrai buvo sunki. Nuėjau į svetainę ir atsisėdau ant sofos. Plėšiau popierių ir pamačiau Apple užrašą ant dėžės. Kai visą popierių nulupau, pamačiau nešiojamą Apple kompiuterį.

Pašokau nuo sofos ir apsikabinau Luke.

- Tu, pats geriausias brolis pasaulyje. Tu, tai žinai, tiesa ? – atsikabinau nuo Luke.

- Gi skundeisi, kad sulaužiau tavo laptop'ą. – šyptelėjo.

- Pasiilgau. – suinkščiau. – Einam. Aš turiu tau daug ką papasakoti. – tempiausi brolį.

- Kayla, kam tu žiūri, tai ? – Luke pažiūrėjo į teliką, per kurį rodė kūdikius.

- Ai, kanalus varčiau ir kai, tu, atėjai neperjungiau kanalo. - atsisėdau ant sofos, o priešais mane atsisėdo Luke.

- Kažkas čia ne taip. – prisimerkė Luke. – Meluoji. Nagi klok tiesa. Kodėl, tai žiūri ?

- Ką ? Ne ! – apsimečiau jog nesuprantu apie ką jis kalba.

- Klok tiesą, Kayla. – pasakė brolis.

Nežinau, kaip jam, tai pasakyti, tad tylėjau.

- Aš laukiu. – ragino jis.

- Prižadėk, kad nesupyksi ir nerėksi. – pažiūrėjau jam į akis.

- Žiūrint, ką prisidirbai. – šaltai pasakė Hemmings.

- Luke, tik ramiai. Prašau.

- Po galai, tu, pasakysi šiandien ?

- Aš laukiuos ! – užrėkiau, nes brolis pradėjo nervinti mane.

- Tu, ką ? – nustebo Hemmings.

- Neapsimesk, kad negirdėjai. – pavarčiau akis.

- Kaip, tai laukiesi ? Kas tėvas ? Kada spėjai ? Kiek laiko ? Kaip sužinojai ? Gerai jautiesi ? – užsipuolė klausimais mane Luke.

- Ėėė, ramiau biškį. Nespėju.

- Tiesiog pasakok.

- Po vakarėlio man buvo silpna, vėmiau, skaudėjo galvą. Iš pradžių galvojau, kad dėl alkoholio. Tai draugas privertė nueit pas gydytoja. O gydytoja 90 % įsitikinusi, jog aš laukiuosi. Tai dabar laukiu pirmadienio ir sužinosiu ar tikrai laukiuosi.

- Seneliai žino ? – nusiminęs pasakė Luke.

- Kol nesu įsitikinusi 100 % nieko nesakysiu. – atsidusau. – Ir prašau, Luke, niekam nė žodžio.

- Nesakysiu. – atsiduso. – Gi tu mano sesė.