"I Think My New Life Will Be Better" (L.T.) LTU BAIGTA

*18*

Louis pov.

- Kai ką sugalvojau, važiuojam iki mano namų. – pasakė Kayla.

- O kur prašau?

- Prašau, Louis, labai labai. – zyzė Kayla.

- Duok bučkį ir nuvešiu. – atsukau savo skruostą arčiau Kayla'os.

- Tu, kaip visuomet, negali be ko nors mainais. – pavartė akis ji.

- Argi gaila vieno bučkio į skruostą? – padariau šuniuko akytes.

- Nežiūrėk į mane šitaip, Louis. – nusuko žvilgsnį ji.

- Gi nedaug prašau. – sustojome vidury tako ir toliau.

- Louis, tu visuomet „nedaug prašai". – Kayla parodė su rankų pirštais kabutes.

- Arba paliksiu tave čia.

- Pofik, žinau kelią namo, pareisiu pėsčiom. – nusivaipė Kayla.

- Sėkmės einant. - palinkėjau su fake smile'u.

Nusisukau nuo Kaylos ir pradėjau eiti į priekį, tad atsilikau nuo jos.
Tačiau mane sustabdė mano rankos paėmimas ir silpnas pasukimas į priešingą pusę.

Leidausi atsukamas ir lėtai atsisukau į tą pusę, į kurią buvau sukamas. Kayla priartėjo prie manęs, pasistiebė...

Ir pajaučiau švelnias lūpas ant savųjų, aišku į bučinį atsakiau, jos lūpos puikiai derėjo su manosiomis.

Po kelių sekundžių ji atsitraukė nuo manęs. Tikrai nesitikėjau jos tokio bučinio, tad likau kiek apstulbęs.

Galvojau, kad tiesiog ji pakštels į skruostą ir viskas. O čia...

- Aš... Aš labai atsiprašau, tikrai nenorėjau, bet tu paprašei... – merginos skruostai pasidarė raudonos spalvos ir ji pradėjo bėgti.

Vijausi ją iki tol, kol ji man dingo iš akių. Pradėjau dairytis aplinkui ir pamačiau ją, sėdinčią ir nugarą atsirėmusią į medį. Priėjau prie pat merginos.

- Kayla, gi aš tavęs išprašiau to bučkio. – padėjau atsistoti Kayla'i nuo žemės, stipriai apsikabinau ją ir pajaučiau, kaip ji apsikabina mane.

- Bet niekam nė žodžio, kas šiandien nutiko, aišku? – pasakė ji ir paleidau ją iš glėbio. - Nes kitaip tau bus kapūt.

- Niekam nesakysiu, nebent pati to norėsi. – šyptelėjau. – Tai kur važiuojam?

- Pas mane į namus. – šyptelėjo ji ir pradėjome eiti aikštelės link.

Priėjome ją ir atidariau duris merginai. Ji įlipo į automobilį, apėjęs mašiną, įlipau į ją.

Pasukau raktelius ir važiavau Kayla'os namų link. Visą kelią abudu pratylėjome. Pažvelgiau į laikrodį, 12:54.

Kayla pov.

Jaučiausi tikrai nesmagiai, kad pabučiavau Louis. Todėl automobilyje nepratariau nė žodžio ir manęs nieko neklausė Louis.

Gal nereikėjo jo pabučiuot? - vis mąsčiau, žiūrėdama pro langą.

Bet, kas buvo, tas buvo nieko gi nepakeisiu. Netrukus atpažinau gatvę, kurioje aš gyvenu.

Louis sustojo prie mano namų, išjungė variklį. Atsidariau automobilio dureles ir išlipau iš mašinos.

- Ko lauki, Louis? – šyptelėjau, atsisukdama į jį pro atidarytas mašinos dureles. – Argi tau nebe smalsu?

- Jeigu kvieti, tai užeisiu. – iš automobilio išlipo Louis, o aš uždariau savo pusės dureles ir pradėjau eiti namų link. Atrakinau duris ir įėjau į vidų.

- Jauskis, kaip namie. – šyptelėjau, laikydama namų duris ir įleisdama Louis į vidų. Jis įėjo, uždariau namų duris. – Nori, ko nors? – eidama virtuvės link, paklausiau jo.

- Sulčių, jeigu turi. – atsekė paskui mane į virtuvę Louis.

- Tuoj pažiūrėsiu. – atsidariau šaldytuvą, išsitraukiau sulčių pakelį.

Paėmiau dvi stiklines iš spintelės ir įpyliau mums sulčių. Padaviau stiklinę Louis.

- Ačiū. – imdamas stiklinę, pasakė Louis.

- Prašau. – šyptelėjau ir atsigėriau sulčių. – Einam, parodysiu, ką norėjau tau parodyti. – su stikline nuėjau į savo kambarį.

Iš paskos atsekė ir Louis, nes jis nežinojo, kuris yra mano kambarys. Įėjome į mano kambarį.

- Labai gražus interjeras. – apžiūrėjo mano kambarį Louis ir atsisėdo ant lovos.

- Ačiū, bet ne aš jį rinkau. – šyptelėjau. – Čia mano močiutė viską derino, aš jai tik šiek tiek padėjau. – padėjau savo stiklinę ant spintelės ir nuėjau komodos link.

- Tai ko ieškai? – susmalsavo Louis.

- Palauk ir pamatysi. – atsidariau apatinį komodos stalčių su įvairiausiai daiktais ir pradėjau jį knisti.

- Kayla, aš atsiprašau, kad tau teko mane pabučiuoti. – pasakė jis kiek nusiminęs. – Aš galvojau, kad tu tik pakštelsi man į skruostą ir viskas.

- Nesiteisink, Louis. – atsisukau į jį. – Norėjau ir pabučiavau tave, gi tu mano draugas. – šyptelėjau. – Be to, Louis, neblogai bučiuojiesi ir man visai patiko. – nusisukau į komodos stalčių.

- Tikrai nepyksti?

- Aš jau pamiršau, kas šiandien įvyko ir viskas tegu lieka tik tarp mūsų. – sukikenau, toliau kuisdama stalčių.

- Tai mes vis dar draugai?

- Žinoma. – atsisukau į jį. – Štai pagaliau radau, ko ieškojau. – šyptelėjau.