Kai balsai tave šaukia

Kai svajonės tampa pavojingomis

Mano tėtis nebuvo elektrikas ar biuro darbuotojas, taip kaip daugelis kitų tėčių apie kuriuos šnekėjo mano draugės. Ne, maniškis pasirinko daug retesnę profesiją. Jis buvo uraganų medžiotojas, klimatologas. Manau, kad tai paaiškina mano meilę gamtai. Šį jausmą gavau iš jo.
Audros, uraganai, žaibai, tornadai- mus domino viskas kuo dalinosi gamta. Aš niekada nepamiršiu tų šiltų vasaros vakarų, kai abu sėdėdavome šalia lango ir stebėdavome lauke šėlstančią stichiją.
Ir nors mano tėtis buvo kitoks, aš vis tiek jį mylėjau. Sunku kalbėti praeities laiku...
Vieną dieną grįžęs namo jis paskelbė netikėtą naujieną: finansuotojai pasiūlė jo uraganų medžiotojų grupei kelionę į Ameriką. Ten jie tūrėjo aplankyti keletą miestų, "pagauti" porą uraganų ir padaryti įvairius tyrimus. Žinoma, tų miestų sąraše buvo ir Oklahoma- tornadų sostinė. Mano tėtis buvo labai laimingas: jo didžiausia svajonė išsipyldė.
Jau po savaitės stovėjome oro uoste ir linkėjome gero kelio. Tada ranka į ranką su mama žiūrėjau kaip tėčio lėktuvas pakyla į orą ir po kurio laiko dingsta dangaus platybėse. Net negalvojau, kad tai buvo paskutinis kartas, kai mačiau jį gyvą.
Praėjo keletas dienų kai mama sulaukė skambučio iš finansuotojų. Tuo metu mes kaip tik sėdėjome prie virtuvės stalo. Aš piešiau, o mama skaitė knygą. Iškart pastebėjau, kad kažkas atsitiko, nes jos veidas pasikeitė akimirksniu. Todėl užgniaužiau klausimą: "Kaip sekasi tėčiui?" Keletą minučių ji tiesiog sėdėjo ir klausėsi. Tada mama staigiai pašoko nuo kėdės, nubėgo į svetainę ir įjungė televizorių. Net nežinodama kodėl sekiau iš paskos. Šiuo metu rodė žinias. Tada kamputyje pasirodė maža viesulo nuotrauka.
-Netikėtas tornadas pražudė 36 žmones,- šnekėjo pranešėja.
Ir tada man viskas paaiškėjo. Reportažas dar nebuvo baigtas, tačiau aš nieko nebegirdėjau. Aplink mane susidarė sienos, kurios nepraleido nieko. Dabar tik žvelgiau į vaizdus, kurie rodė sugriautus namus, išvartytus automobilius ir medžius. Paskui dar šnekėjo pora liudininkų susirūpinusiais veidais.
Metus žvilgsnį į mamą man plyšo širdis: viena ranka ji laikė telefono ragelį, kita buvo uždengusi savo burną, tarsi apsaugą, kad nepradėtų rėkti. Per skruostus riedėjo ašaros. Galiausiai ji nuleido telefoną žemyn ir paslėpė savo veidą delnuose.
Aš žinojau, kad dabar būtų buvę geriausia ją tiesiog apkabinti , tačiau aš jaučiausi taip, tarsi būčiau priklijuota prie grindų. Todėl tiesiog stovėjau sustingusi ir toliau žvelgiau į televizoriaus ekraną. Dabar rodė kažkokį meksikietišką serialą. Ten stovėjo keletas moterų, jos juokėsi. Kiek laiko turės praeiti kol aš vėl galėsiu juoktis? Ar aš išvis galėsiu?
Po keleto amžinybių mama pagaliau pakėlė savo galvą aukštyn ir atsistojo. Tada keletą kartų įkvėpė, iškvėpė ir pasisuko link durų. Pamačiusi mane, sustingo. Galbūt ji dar nenorėjo man pasakyti kas atsitiko. Bet dabar jau buvo per vėlu. Aš viską žinojau. Supratau. Kai mama priklaupė prie manęs jos skruostais ir vėl riedėjo ašaros.
-Tėtis nebegrįš, tiesa?- paklausiau virpančiu balsu.
-Ne, jis nebegrįš,- tai buvo tik šnabždesys, bet aš supratau ją.
Tą akimirką nebegalėjome nieko pasakyti. Leidome tylai paskandinti mus. Tačiau po keleto metų ji papasakokjo viską. Tėčio bendradarbis neteisingai apskaičiavo vėjo greitį ir jie nesugebėjo išsigelbėti.
Taip ir pasibaigė mano tėčio noras. Dabar žinau, kodėl kai kurie žmonės sako, kad svajoti yra pavojinga.