Kai balsai tave šaukia

Nevaldomas melas

Pažvelgusi atgal pamačiau Lamirau ir Leoren stovinčius vieną šalia kito ir greitai pasakiau pirmą į galvą šovusį dalyką: -Aš tik ieškojau mano striukės. Dabar pasidarė pakankamai žvarbu.
Tai nuskambėjo geriau nei tikėjausi.
-Ir jos nusprendei ieškoti mano kuprinėje??- paklausė Leoren. Jo balso tonas buvo sarkastiškas, bet rimtas.
Aš nepasimečiau. Sugavusi tobulą idėją nusprendžiau išnaudoti šią iki paskutinės smiltelės. Jau žinojau kaip turėčiau elgtis toliau ir tikėjausi, kad mano vaidybos gabumų užteks. Greitai atsitraukusi nuo Leoren kuprinės elgiausi taip tarsi apžiūrėčiau šią ir galiausiai prakalbau:
-Aš tikrai maniau, kad ji buvo mano. Atleisk, tamsoje jos visos atrodo tokios vienodos.
Nustebusia veido išraiška nužvelgiau abu angelus. Lamirau kilstelėjo vieną antakį, tačiau nieko nesakė ir galiausiai praėjo pro mane. Taip likau viena su Leoren. Šis žvelgė įtariu žvilgsniu, bet daugiau nieko neklausė ir taip pat nuėjo link laužo. Jaučiausi kaip niekada prastai, nes nemėgstu apgaudinėti man svarbių žmonių. Tačiau šią akimirką privalėjau atrodyti nekalta. Pasiėmusi savąją kuprinę, išsitraukiau striukę ir apsirengiau. Prisėdau prie jų, bet bijodama akių kontakto žvelgiau visur tik ne į juos. Nuotaika nebebuvo tokia pakili kaip ankščiau. Tarp mūsų įsivyravo tyla ir aš nežinojau ar dėl to buvau kalta aš ar nuovargis. Nuo Leoren veido nenuslinko tas perdėtas rimtumas. Bijojau, kad jis kažką įtaria, bet tol kol vartų saugotojas nieko nesako tai yra nesvarbu. Jau po poros valandų viskas bus baigta. Atlikusi užduotį sugriausiu sunkiai užsitarnautą pasitikėjimą. Dabar jau yra per vėlu galvoti apie pasėkmes. Apie šias privalėjau pagalvoti prieš pažadėdama, bet to nepadariau. Sėdėdama prie laužo ir žvelgdama į šokančią liepsną kaltinau save pačią dėl nevaldomo smalsumo ir naivumo. Tai dar kartą įrodė, kad būdama geraširdiška tik įveliu save į problemas.
-Erika, rytoj tavęs laukia svarbi diena,- tolumoje išgirdusi Lamirau balsą, grįžau į realybę ir prisiverčiau žvilgtelėti į jį:
-Kodėl??
-Rytoj pagaliau pasieksime smėlio šventyklą,- atsakė jis nuoširdžiai besišypsodamas, o aš... tiesiog neįstengiau atsakyti jam tuo pačiu.
Pasijutau dar blogiau. Tai buvo ta diena, apie kurią taip ilgai svajojau, kurios taip laukiau, bet dabar žinojau, kad ši nebus tokia kokią įsivaizdavau iš pradžių. Ketinau kažką pasakyti, bet jaučiausi taip tarsi visos mintys ir jausmai būtų iššluoti. Žiurėdama į tamsų tolį prisiekiau sau, kad daugiau niekada nebesikišiu į svetimus reikalus. Taip sugriaunu ne tik kitų, bet ir savo pačios ateitį.
Kai angelai nutarė eiti miegoti mano pulsas pakilo. Buvau tikrai pavargusi todėl atsigulusi beveik nemirksėdama žvelgiau į juodą beribį dangų bijodama užmigti. Girdėjau kaip Leoren tyliai planavo su Lamirau mūsų rytinį maršrutą. Sunkiai atsidusau. Šią akimirką visko buvo tiesiog per daug ir vienintelis dalykas, kurio tikrai norėjau  - grįžti namo. Ten buvau saugi, mylima ir neturėjau tokių problemų. Galbūt mano gyvenimas buvo nuobodus, bet aš nesiskundžiau, nes dabar suvokiau, kad per daug nuotykių nepaverčia jo geresniu.
Kai nebegirdėjau daugiau nieko išskyrus savo pačios mintis, nusprendžiau, kad jie užmigo. Atsargiai pakėlusi galvą įsitikinau tuo. Ramindama save išsitraukiau peilį ir prisiverčiau atsikelti. Tyliai nuslinkau iki Lamirau. Keletą minučių tiesiog klūpėjau šalia jo galvodama, kad jeigu dabar tiesiog padėčiau peilį ant žemės ir nueičiau miegoti, galėčiau išgelbėti šį silpną, bet sunkiai užmęgztą ryšį tarp mūsų. Galbūt tapus Išrinktąja man reikės jo pagalbos... Bet aš negalėjau. Dabar jau buvo per vėlu. Pažadas yra pažadas. Nebeturiu kito pasirinkimo.
Paraginusi save paskutinį kartą pradėjau lėtai artintis. Jo krūtinė tolygiai kilnojosi, galvą jis buvo pasukęs į priešingą pusę taip atidengdamas man savo kaklą. Kaire ranka kilstelėjau dirželį į viršų, dešiniąja - užkišau peilį. Stengiausi nepriglausti šaltų ašmenų jam prie kaklo ir pjaudama įtempiau dirželį kiek įmanoma mažiau. Viskas buvo sudėtingiau nei tikėjausi.
Lamirau krustelėjus iškart sustingau. Kūną išpylė šaltas prakaitas. Rankos pradėjo nevaldomai drebėti, tačiau odinio dirželio nepaleidau.
-Susiimk,- paliepiau sau pačiai ir dar kartą užkišau peilį stengdamasi nepriliesti jautrios odos.
Galvojau, kad darau viską teisingai, tačiau staiga Lamirau atsimerkė ir sugriebė mano kairiąją ranką.

Pagalvojau, kad mano skaitytojams reikia keleto bemiegių naktų 😉 tikiuosi jums patiks❤