Kai balsai tave šaukia

Tikrieji jausmai

Erika:

Keista, tačiau nieko nejaučiau. Nei skausmo, nei jausmų. Buvau tarsi tuščia. Girdėjau, kad Leoren kažko manęs klausė, bet nesugebėjau atsakyti ir netikėtai susimąsčiau, nežinodama kaip jaučiuosi. Ir išvis, kaip tūrėčiau jaustis?? Nors dar nieko nesupratau ir jaučiausi tarsi vis dar būčiau kitame pasaulyje žinojau, kad elgiuosi nesąžiningai jo atžvilgiu, nes jis jaudinosi. Galbūt...bijojo dėl manęs. Jaučiausi tarsi miegočiau, bet mano sąžinė buvo žvali kaip niekada. Po keleto akimirkų pajutau jėgų antplūdį ir staiga atsisėdau. Leoren ir Lamirau atsitraukė nuo manęs stengdamiesi išlaikyti atstumą. Pažvelgus jiems į akis pastebiu, kad jie buvo nemažiau pasimetę negu aš.
Viskas sukosi todėl likau sėdėti bijodama atsistoti. Kiekvienas įkvėpimas buvo lydimas stipraus skausmo.
Žinoma, kad jaučiai Leoren prisilietimą, bet netūrėjau pakankamai jėgų, kad galėčiau sureaguoti. Viskas buvo tarsi sulėtinta. Girdėjau kaip jie pykosi. Suvokiau, kad dėl manęs. Stengiausi pasakyti Leoren, kad tai nebuvo Lamirau kaltė....kad pati to norėjau. Bet pravėrusi burną neišgavau nei garso. Nežinau kiek laiko praėjo kai vėl pajutau švelnų prisilietimą prie mano peties. Kūną pervėrė skausmas, tačiau vis tiek atsisukau. Nenorėjau atrodyti silpna....nors tokia ir buvau. Leoren veide iškart pasirodė šypsena, bet, kad ir kaip stengiausi, nesugebėjau atsakyti jam tuo pačiu. Pakėlusi akis sugavau Lamirau žvilgsnį ir išsigandau. Tiek daug neapykantos.... Ketinau kažką jam pasakyti tačiau jis tiesiog apsisuko ir nuėjo. Jaučiausi bejėgė negalėdama valdyti šios situacijos. Šįkart tikrai giliai įklimpau.
Tik dabar pajutau, kad drebu. Prireikė dar keleto akimirkų kai suvokiau, kad esu beveik nuoga. Iškart pasijutau nejaukiai ir Leoren tai pastebėjo. Trumpu žvilgsniu įvertinęs mano kūną greitai pakėlė akis. Tada atsistojo ir paėmęs Lamirau kuprinę padėjo šalia manęs.
-Tau padėti?- paklausė jis atsargiai, bet aš tik papurčiau galvą. Sugebėsiu tai ir viena.
Leoren delsė, aš taip pat.
-Žinai, jaučiuosi prastai palikdamas tave vieną,- galiausiai ištarė mėgindamas pasiteisinti.
-Viskas bus gerai,- atsakiau tyliu balsu.
-Aš būsiu šalia,- pasakė jis ir dar šiek tiek palaukęs nuėjo.
Likusi viena pasijutau kur kas geriau. Skausmas gerklėje šiek tiek nurimo, tačiau vis tiek jaučiausi bejėge. Tikriausiai praėjo visa amžinybė kol sugebėjau atidaryti kuprinę ir išimti drabužius. Jau pradėjau gailėtis, kad neleidau jam pasilikti čia, nes viskas tikrai buvo sunkiau nei galvojau. Apžvelgusi drabužius pamačiau juodas odines kelnes, pilkus marškinėlius ir striukę sutampančią su kelnėmis. Taip pat gavau ir patogius batus, kas pradžiugino mane labiausiai.
Apsirengdama tūrėjau sukąsti dantis, kad nepradėčiau rėkti. Kiekvienas judesys buvo tarsi kančia. Tačiau aš nepasidaviau. Ir kai pagaliau netvirtai stovėjau ant žemės, didžiavausi savimi. Nuo kada tapau tokia ištverminga??
Netvirtu balsu pakviečiau Leoren ir jis iškart pasirodė. Prieš prieidamas prie manęs trumpam stabtelėjo ir žvilgsniu tyrinėjo mano naują išvaizdą.
-Atrodai nuostabiai,- įvertino jis ir šyptelėjo.- Dabar tinki angelų klanui.
Šie žodžiai privertė nurausti. Leoren priėjo arčiau ir paėmė mane už rankos:
-Leisk padėsiu tau. Vos laikaisi ant kojų.
Nesipriešinau ir pasiremdama į jį lėtai žengiau į priekį. Nors ir žinojau, kad tai ką mes darome neturi ateities, vis tiek leidausi jo vedama ir džiaugiausi jo artumu visą laiką kvailai besišypsodama. Nuo jo veido taip pat nesitraukė šypsena. Nuėjusi nedidelį atstumą suklupau: mano jėgų likučiai išseko. Leoren iškart mane sugavo.
-Daugiau nebegaliu,- sušnibždėjau gaudydama orą.
Jis nepasimetė ir lengvai kilstelėjęs mane į viršų pradėjo nešti nuotakos stiliumi. Rankomis apsivijau jo kaklą ir padėjusi galvą jam ant peties įkvėpiau to sunkiai paaiškinamo kvapo, kurį tūrėjo tik jis. Bet kur jį atpažinčiau. Būčiau galėjusi likti čia amžinai. Jausti jo šilumą, girdėti jo širdies plakimą.....tačiau tada pasiekėme laukymę ir mūsų trapi akimirka pasibaigė.
Lamirau jau buvo įkūręs laužą ir sėdėjo šalia. Pamatęs mus nulydėjo žvilgsniu neištardamas nei žodžio. Tuo tarpu aš galvojau tik vieną: jei žvilgsniai galėtų užmušti krisčiau negyva....
Leoren atsargiai paguldė mane ant žolės kitoje laužo pusėje. Mano, šalia stovėjusią, kuprinę panaudojau, tarsi pagalvę. Net nepajutau kaip užmigau. Mane pasitikusi tamsa nuramino. Tačiau tada pasirodė siluetas. Tik priėjusi arčiau atpažinau mamą ir man suspaudė širdį. Ji verkė ir klausė kodėl palikau ją vieną. Bandžiau jai viską paaiškinti tačiau ji nesiklausė. Staiga šalia išniro ir močiutė. Ji be perstojo kartojo, kad nesigręžiočiau atgal ir staiga kūną pervėrė skausmas. Atsigręžusi pamačiau angelą be veido. Palietusi skaudamą vietą užčiuopiau peilį. Mano ranka buvo pilna kraujo ir aš pasakiau tik vieną: kodėl??
Staiga tas angelas sugriebė mane už gerklės ir prisitraukė arčiau. Kojomis nebepasiekiau žemės, todėl pradėjau dusti.
-Už brangius žmones,- sušnypštė jis ir paleidęs mane nustūmė į prarają. Krisdama rėkiau be balso ir likums keliems metrams iki žemės... prabudau. Drebėjau visu kūnu. Tai buvo tik sapnas. Lengviau atsidususi sugebėjau atsisėsti. Nežinau kiek laiko miegojau, tačiau dabar jau buvo sutemę. Apsidairiusi supratau, kad likau viena su Lamirau. Leoren buvo kažkur dingęs. Dar kartą pažvelgusi į Lamirau pašiurpau: jis vis dar sėdėjo kitoje laužo pusėje ir nuo liepsnų sklindančiai šviesai apšvietus jo veidą šis atrodė dar grėsmingesnis nei prieš tai.  Savo akylaus žvilgsnio nenuleido net ir tada kai sugavo manąjį. Taip ir žvelgėme vienas į kitą. Jaučiausi tarsi auka šalia grobuonio.... bet neketinau nusisukti. Buvau tarsi užhipnotizuota. Jo neapykanta tyrojo tiesiog ore. Galiausiai sukaupusi visą drąsą prabilau:
- Atleisk, dėl to kas įvyko. Neteisingai apskaičiavau savo jėgas. Nutilau laukdama jo reakcijos. Nieko. -Ačiū tau už tai, kad mane išgelbėjai.
Nebežinojau ką daugiau sakyti, todėl vėl nutilau. Jo veide niekas nepasikeitė, o ir ore tvyranti grėsminga nuotaika neišsisklaidė. Pasimečiau sulaukusi tokio jo elgesio. Ką man daryti??
Staiga jis pasuko galvą į šoną ir nenuleisdamas žudančio žvilgsnio tarė:
- Nežaisk su manimi. Aš ne Leoren.
Tai atėmė žadą. Ką jis tūrėjo omeny?? Tolumoje išgirdusi žingsnius supratau, kad grįžta Leoren.
-Patarčiau tau pasisaugoti,- prieš pasirodant Leoren išgirdau Lamirau įspėjimą ir išsigandau. Neketinau susirasti priešų, bet radau net neieškojusi.....